Vytas Karaciejus. Smėlio legenda
V. Karaciejus pelnytai laikomas Klaipėdos miesto metraštininku, puikiai užčiuopiančiu miesto pulsą ir taikliai įvaizdinančiu jo būtį. Fotomenininkas yra sukūręs ne tik įsimintinas urbanistinio peizažo, senosios architektūros fotografijas, bet ir daugybę žymių ir ne tokių žymių klaipėdiečių portretų. Kita vertus, autorius visuomet teigė, kad svarbiausia jam yra gamta. Jau dabar galima teigti, kad pajūrio peizažas, jūra, kopos užima reikšmingą vietą jo kūryboje. Fotografuodamas gamtą, jis savo dėmesį koncentruoja į taikliausiai akimirkos nuotaiką charakterizuojančius vaizdus. Todėl neretai leidžia sau pažeisti tradiciniam peizažui būdingą vaizdo sąrangą. Tokie sprendimai ypač būdingi V. Karaciejaus kopoms. Neretai čia pradingsta saulė ir dangus, keičiasi masteliai, erdvė susiaurėja iki keliasdešimt kvadratinių centimetrų, o kartais kopų masyvai apžvelgiami iš tolo, tyrinėjami per pagarbų atstumą.
Fotografijų ciklą „Smėlio legenda“ (1994–2010), V. Karaciejus fotografavo daugiau nei penkiolika metų. Jis vienas iš pirmųjų Klaipėdos krašte neįprastai parodė šias smėlio kalvas, fiksuodamas jas ne tradiciškai, kaip peizažą, bet atskleisdamas jų monumentalumą ir skulptūriškumą. Savo fotoaparato objektyvą nukreipdamas tai į mikroskopinę smiltį, tai į įspūdingų mastelių vėjo suformuotus darinius, tai į beribes erdves, jis bandė išsiaiškinti šio unikalaus reiškinio esmę. Dirbdamas čia, V. Karaciejus skubėjo fiksuoti pirminio impulso inspiruotus vaizdus, mainais gaudamas įvairialypį ir daugiaprasmį vaizdą. Kai kada jis išryškindavo tam tikrą fragmentą, akcentuodavo netikėtą detalę, kartais įprastu vidutiniu planu peržvelgdavo plačius ir vaizdingus smėlio masyvus. Taip formavosi naujas kopų matymas, tačiau ir čia, kaip ir visoje šio autoriaus fotografijoje, buvo akcentuojama dekoratyvioji landšafto pusė.
Spalvotos fotografijos lakštuose nubalusios kopos, patamsėję jų ruožai keičia įprastas gamtos spalvas, klaidindami ieškant pirminio atpažįstamumo. Įdėmus žvilgsnis į kruopščiai vėjo supūstas formas mezga asociacijas, užuominas į materialius žmogaus, o ne gamtos sukurtus objektus. Taip randasi pilys, ženklai, paukščiai, sfinksai ir kt. Tačiau visuomet lieka akivaizdu, kad pagrindinis šio kūrinio scenarijaus autorius – gamta, režisierius – šviesa, o fotografas – aktorius, įkūnijantis jam patikėtus vaidmenis. V. Karaciejaus vaidmuo čia organiškai siejosi su juo pačiu, todėl puikiai tiko jo kūrybinei raiškai ir šioje temoje padėjo jam atsiskleisti kaip ypatingą įžvalgą turinčiam kūrėjui.
Danguolė Ruškienė
V. Karaciejus gimė 1948 m. kovo 10 d. Milvyduose (Varėnos r.). 1972-1975 m. mokėsi Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume, baigė Meninio apipavidalinimo su fotografijos specializacija specialybės kursą. Nuo 1975 m. gyvena Klaipėdoje. 1977 m. įstojo į Lietuvos fotomenininkų sąjungą. Parodose dalyvauja nuo 1975 m. V. Karaciejaus fotografinė kūryba daugelyje konkursų ir parodų įvertinta medaliais, diplomais ir kitais apdovanojimais. Svarbiausi jų – 1997 m. suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas (sidabro medalis). Nuo 2005 m. – meno kūrėjo statusas.