Parodoje menininkai Jūratė Bučmytė ir Albertas Krajinskas pristato kūrinius, įkvėptus Kuršių nerijos kraštovaizdžio, istorijos ir kultūrinio paveldo. Kūrėjų darbuose atgyja senoji medinė architektūra, žvejų laivai, vėtrungės, marių ir jūros pakrančių vaizdai bei kiti pamario gyvenimo motyvai. Paroda kviečia pažvelgti į Kuršių neriją kaip į gyvą atminties, simbolių ir istorijų erdvę.
„Pilkame, akvareliniame mažų medinių miestelių ir čionykščiais masteliais didingų kopų kraštovaizdyje nuostabiai skambėjo kameriniai instrumentai – violončelės, klavesinai, smuikai. Tai buvo mano paauglystės metai, viskas darė nepaprastai stiprų įspūdį, tos atostogos buvo nepakartojamos. Juodkrantė buvo kitokia nei dabar, joje daug kas dar buvo nepaliesta visa keičiančios žmogaus rankos. Žmonės, kurie gyveno ten aname tūkstantmetyje, iš paskutiniųjų stengėsi sugyventi su gamta, gyventi šalia jos, norėjo palikti savo pėdsaką, susitarti tarpusavyje ir savo paprastam gyvenimui, paprastai gerovei pajungti bent dalelę nepermaldaujamų gamtos jėgų.
Kuršių Nerijos koordinačių sistema iki šių dienų išliko dailininkų Jūratės Bučmytės ir Alberto Krajinsko kūrybos ir jų tyrinėjimų dėka. Su jais taip pat susipažinau tomis paauglystės vasaromis ir tuojau pat iš Alberto gavau daugybę pamokų, kurių dėka šio krašto paveldu galiu ne tik grožėtis – jį skaitau kaip semiotinį tekstą, kurį, įsispaudusį į vietinį kraštovaizdį, dabartyje ne tik plauna bangos ar pusto smėlis – jį dažnai niokoja tai, ką taip neseniai vadinome civilizacija, o šiandien vadiname antropocenu. Atėjusiems į parodas žmonėms Jūratė ir Albertas vis iš naujo pasakoja, ką reiškia įpjovos krikštuose, vėliavos vėtrungėse ir žirgeliai ant namų stogų. Jūratė ir Albertas ne tik kantriai saugo senąjį Kuršių Nerijoje gyvenusių žmonių, jų bendruomenių paveldą, bet perkelia juos į savo realistinę tapybą, kur nepaprastai subtiliais šviesiais akvarelės atspalviais gundo mus matyti tokį peizažą, kokio jau nebebus. Daugybę metų jie taip pat rekonstruoja senuosius vietinių žvejybinių laivų modelius, atkuria vietines vėtrunges ir puošia jomis Kuršių Nerijos miestelius. Tai – praeities rekonstrukcija; atliktas vertingas meninis ir mokslinis tiriamasis darbas padeda seniesiems simboliams išlikti įsiskverbusiems į šiuolaikinės kultūros tekstą.
Pastarųjų dviejų dešimtmečių kūryboje menininkų tapybos koloritas tapo tirštesnis, sodresnis, nerimastingesnis. Menas visada yra intencionalus: simbolis gali virsti sapnu, įsišaknyti pasąmonėje, kurti tikrovę, kurios nėra, bet kuri virtualiai dalyvauja mūsų kasdienybės suvokime ir mūsų vertybių konstravime. Jūratės Bučmytės ir Alberto Krajinsko kuriamas simbolinis tekstas sujungia mūsų mintis su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, didžiausio mūsų šalies menininko simbolisto, pasąmonės kontinentu. “ – dr. Kasparas Pocius.
Paroda veiks: iki 2026 m. lapkričio 25 d.
Parodos vieta: 3 aukšto ekspozicinė erdvė
____________________________________________________________________
JŪRATE BUČMYTĖ
Gimė 1958 m. Vilniuje. 1976 –1981 m. Valstybiniame dailės institute studijavo architektūrą.
1981– 1995m. dirbo architekte–restauratore. Nuo 1986 m.– Lietuvos dailininkų sąjungos narė, laisva dailininkė. Parodose dalyvauja nuo 1983 m. kuria baldų dizainą, modernius papuošalus, mini tekstilę, šilko tapybą, grafinį dizainą. Nuo 1986 mgrįžo prie akvarelės ir piešimo.
Kūryboje dominuojantys motyvai: Kuršių Nerijos senoji medinė architektūra, krašto peizažas su senaisiais žvejybos laivais, jūros ir marių pakrančių vaizdai, taip pat Vilniaus senamiestis.
ALBERTAS KRAJINSKAS
Gimė 1956 m. Varniuose. 1974 –1979 m. Valstybiniame dailės institute studijavo dizainą. Nuo 1981 m. dirbo žemės ūkio mašinų dizaineriu. Su kūrybiniais darbais parodose dalyvauja nuo 1981 m.
Kuria mažosios plastikos objektus, modernius baldus, grafinį dizainą, tekstilės objektus.
Atstatinėja senųjų Kuršių marių žvejybinių valčių modelius, rekonstruoja senąsias vėtrunges, krikštus. Mėgstama darbų tema – pamario žvejų gyvenimo motyvai, laivai.
