Bernardas Aleknavičius. Laisvės forpostas
Sąjūdis – unikalus Lietuvos istorijos lūžio momentas, ne tik suteikęs viltį ir tikėjimą, bet ir drąsą kovoti ir pagaliau atgauti tai, kas visada lietuvių tautai priklausė – jos laisvę. Po daugybės metų okupacijos, drąsių ir veiklių žmonių iniciatyva žingsnis po žingsnio tautos siekiai ir svajonės tapo realybe. Tai, kas lig tol atrodė neįmanoma, – atkurti savo valstybės nepriklausomybę, susitelkus, nuoširdžiai dirbant ir pasitikint vieniems kitais, per kelerius metus buvo pasiekta. Vienijantis laisvės troškimas, kurį mums teko anuomet išgyventi, net ir praėjus daugiau nei trisdešimčiai metų kelia jaudulį ir pačius šviesiausius prisiminimus. Tada tikėjome labai stipriai ir tas tikėjimas suteikė jėgų, ryžto po daugybės metų okupacijos sukilti ir pasipriešinti. Ilgus metus vykęs nepriklausomos Lietuvos valstybės griovimas (sovietizavimas), neįbaugino ir nesustabdė, tik užgrūdino ir sustiprino norą tapti nepriklausomiems. Sąjūdis šiandieną – laisvės ir nepriklausomybės sinonimas, atmintyje iškylantis tūkstantinių lietuvių minių, susikibusių rankų grandinių, liepsnojančių laužų, besišypsančių veidų ir ryžtingų žvilgsnių paveikslais. Ir – Lietuvos trispalvė, akinamai nušvitusi pilkame sovietiniame gyvenime ir likusi plazdėti mums amžiams.
Fotožurnalistas ir kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius (1930–2020) buvo vienas iš tų, kurie savo fotoaparatais skubėjo įamžinti anuomet itin reikšmingus politinius ir visuomeninius įvykius, atvedusius šalį į nepriklausomybę. Visą savo gyvenimą jis aktyviai dirbo Klaipėdos kultūros ir kraštotyros baruose, rašė knygas, rengė asmeninės kūrybos parodas. Su Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešąja biblioteka bendravo beveik 50 metų. 2007 m. padovanojo bibliotekai visą savo archyvą. B. Aleknavičiaus fotografijoje vyraujantis optimizmas, vidinė šviesa, tikėjimas žmogumi išskyrė jo darbus iš kitų klaipėdiečių fotografų kūrybos. Baltuoju metraštininku vadinamam fotografui visuomet buvo svarbus ne tik meninis, bet ir dokumentinis fotografijos sluoksnis, subtiliai atveriantis kintantį laiko, tradicijų ir asmenybės santykį. Tačiau kad ir kokių temų autorius ėmėsi, niekuomet nevaizdavo negatyvių realybės pusių, konfliktiškų ar įtampos prisodrintų situacijų. B. Aleknavičius buvo ne tik produktyviu fotografu, aktyviu visuomenininku, jis labai daug rašė, išleido per 20 knygų. Jo nuopelnai Klaipėdos kraštui ir Mažajai Lietuvai neabejotinai reikšmingi.
Bernardas Aleknavičius gimė 1930 m. rugpjūčio 21 dieną Lekėčių kaime Šakių apskrityje. 1956 m. baigė Kauno pedagoginę mokyklą. 1960 m. pradėjo žurnalistinę veiklą. Iš pradžių dirbo Kauno rajono laikraštyje. 1963–1992 m. – Lietuvos telegramų agentūros ELTA Klaipėdos ir Žemaitijos zonos fotoreporteriu. B. Aleknavičius – Vydūno (1988), Tautodailininkų (1972) bei Lietuvos fotomenininkų sąjungos (2000) garbės narys, Šakių garbės pilietis (1999), pirmasis nepriklausomoje Lietuvoje pelnė žurnalistinę dr. V. Kudirkos premiją (1992), literatūrinės I. Simonaitytės (1997) premijos laureatas, Tėviškės pažinimo draugijos, „Gimtinės“ laikraščio (2003) laureatas, 2005 m. jam suteiktas LR meno kūrėjo statusas, 2006 m. jam pirmajam įteikta Šakių rajono savivaldybės įsteigta Zanavykų kultūros premija (2008). 2011 m. B. Aleknavičiui suteiktas Klaipėdos garbės piliečio vardas, 2020 m. – Klaipėdos kultūros magistro titulas.