„Pirmasis pasaulinis karas – Lietuvos Nepriklausomybės priešaušris“ (virtuali)

1914 m. birželio 28 d. Sarajeve įvykęs Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio Pranciškaus Ferdinando ir jo žmonos nužudymas tapo kibirkštimi, įplieskusia Pirmąjį pasaulinį karą. Po mėnesio, liepos 28 d. Austrija-Vengrija nutraukė diplomatinius santykius su Serbija ir paskelbė jai karą. Rugpjūčio 1 d. Vokietija paskelbė karą Rusijai.

Nedideli susirėmimai Rusijos ir Vokietijos pasienyje, kuris tuo metu buvo dabartinėje Lietuvos teritorijoje, prasidėjo netrukus po karo paskelbimo. Pirmąsias dvi rugpjūčio savaites rusų dragūnų brigada puldinėjo Klaipėdos ir Šilutės apskričių gyvenvietes (Kretingalę, Laugalius, Dovilus, Saugas ir kt.), griaudama geležinkelio stotis ir gyvenviečių infrastruktūrą, naikindama telegrafo ir telefono įrangą, plėšdama gyventojus. Pradžioje šiuos išpuolius dar pavyko kažkiek atremti. Antroje rugpjūčio pusėje Rusija suintensyvino puolimus, o dalis Vokietijos pajėgų, suformuotų Klaipėdos krašte, buvo perkeltos prie Gumbinės. Trūkstant karių, prasidėjo gyventojų mobilizacija. Rugsėjo viduryje, po pergalės prie Mozūrų ežerų, Vokietijai pavyko sustiprinti savo pajėgas Klaipėdos krašte ir išstumti Rusijos kariuomenę. Laikina ramybė krašte tęsėsi iki 1915 m. pradžios.

1915 m. kovo 17 d. beveik 10 tūkst. Rusijos karių kirtę sieną ties Nemirseta, judėjo link Klaipėdos, pakeliui siaubdami kraštą. Tos pačios dienos vakare negausiai miesto karinei įgulai ir gyventojams pavyko atremti puolimą. Tačiau kovo 18 d. Rusijos pajėgos pralaužė gynybą. Po užėmimo kariai ėmė siautėti mieste, areštuoti gyventojus ir plėšti parduotuves. Keliolikai valandų kaip įkaitas į kareivines buvo išgabentas tuometis miesto burmistras Artūras Altenbergas (Arthur Altenberg). Vokietija sureagavo gana greitai, kovo 21 d. prasidėjo Vokietijos karių puolimas ir Klaipėda buvo išlaisvinta. Per šį trumpą šturmą miestas patyrė nemažų nuostolių – buvo sugriautas vandens bokštas, sudegintas Sendvario dvaras. Visgi tai, jog miestą gynė ir nedidelė įgula, greičiausiai lėmė, kad Klaipėda nebuvo visai sugriauta. Krašto gyventojai turėjo aprūpinti tai vieną, tai kitą kariuomenę, daug sodybų buvo apiplėštos, sudegintos, gyventojai ištremti į Rusijos gilumą. Krašte žuvo per 70 asmenų.

Klaipėdai, kaip ir kitiems Rytų Prūsijos miestams, padėti susitvarkyti su antpuolių padariniais vis dar tebekariaujančioje Vokietijoje buvo steigiamos paramos sąjungos. Tuomet ir atsirado miestai-globėjai (Patenschaft). Tokių miestų-globėjų buvo apie 30. Berlynas ėmėsi globoti Gumbinę (dab. Gusevas Kaliningrado sr.), Leipcigas – Hohensteiną (dab. Olzstynek Lenkijoje), Kaselis – Stalupėnus (dab. Nesterovas Kaliningrado sr.), Kylis – Tilžę (dab. Sovetskas Kaliningrado sr.). Manheimas ėmėsi globoti Klaipėdą, o Liubekas tapo Šilokarčemos miestu-globėju. Po 1915 m. įvykių kraštas gyveno santykinai ramiai. Nors frontas pasitraukė, beveik kiekviename laikraščių „Memeler Dampfboot“ ir „Lietuwiszka Ceitunga“ numeryje buvo spausdinami kritusiųjų kare sąrašai, o karių artimieji nuolat bijojo sulaukti pranešimų apie žuvusiuosius. 1916 m. buvo įvestos mėsos ir duonos kortelės, normuojamas cukraus ir miltų suvartojimas. Vėliau krašto bažnyčiose buvo įrengiamos lentos su žuvusiųjų kare pavardėmis, statomi paminklai. 1918 m. kovo 3 d. Brest-Litovske pasirašyta Vokietijos ir Rusijos taikos sutartis užbaigė karą rytų fronte. Tų pačių metu lapkritį sudarytos Kompjeno paliaubos. Kare žuvo daugiau kaip 12 mln. žmonių. Galiausiai Pirmasis pasaulinis karas baigėsi taikos sutartimi, pasirašyta 1919 m. birželio 28 d. Versalio rūmuose Paryžiuje.

Paryžiaus taikos konferencija (1919–1920 m.) parengė taikos sutartis su nugalėtomis valstybėmis, taip pat buvo įkurta Tautų Sąjunga. Žlugo 4 imperijos – Vokietija, Austrija-Vengrija, Rusija, Turkija ir keturios dinastijos – Osmanai, Romanovai, Habsburgai ir Hohencolernai. Tačiau įsikūrė ar nepriklausomybę atgavo daug valstybių, tarp kurių ir Lietuva.

Dabartinė Lietuvos teritorija visą karo laikotarpį buvo okupuota Vokietijos kariuomenės, čia karo veiksmai tęsėsi iki pat karo pabaigos, o paskutiniai daliniai išvesti tik 1919 m. Per karo veiksmus dalis dabartinės Lietuvos buvo nuniokota, be sugriautų Šiaulių, nukentėjo apie 50 mažesnių miestų ir miestelių bei 1200 kaimų. Nors I pasaulinis karas nualino teritoriją, bet kartu nusilpnino, o galiausiai ir sužlugdė Rusijos ir Vokietijos imperijas, taip sudarydamas sąlygas 1918 m. atkurti Lietuvos valstybingumą. Visą karo laikotarpį lietuvių visuomenės aktyvumas vis augo.

1918 m. vasario 16 d. Vilniuje buvo priimtas Vasario 16-osios aktas.