Įsibėgėjus šių metų Neringos rašytojo stipendijos konkursui, kviečiame pažvelgti į praėjusių metų Neringos stipendijos laimėtojo, poeto, prozininko Sigito Parulskio kūrybą, sukurtą rezidencijos Tarptautiniame vertėjų ir rašytojų centre metu.
Reziduodamas Neringoje rašytojas planavo sukurti nuotraukų ciklą ir parašyti eseistinių tekstų, vaizdą derinant su tekstu. Pristatydamas kūrybinį sumanymą S. Parulskis pabrėžė, kad tokiam darbui labiausiai tiktų balandžio mėnuo, kai pasaulis dar pilnas pustonių, švelnesnės šviesos ir ribinių situacijų.
„Aš esu fotografuojantis rašytojas”, – apie save sakė Sigitas Parulskis. Rašymas yra daug svarbesnis sandas, tačiau fotografavimas, kaip pats sako, labai įdomi ir gana nauja jam sritis, todėl pasitelkęs ir analoginį, ir skaitmeninį fotoaparatus, Sigitas rezidencijos metu gausiai fiksavo nesezoninės Neringos ypatybes, kitoniškumą. Mažai žmonių, daugiau laukinių gyvūnų ir kaip visada magiška Neringos gamta, kirbinanti nekasdien sutinkamus jausmus. Visa tai ir dar daugiau užfiksuota Sigito Parulskio rezidencijos fotografijose ir tekstuose, kurių nedidelę dalį kviečiame pamatyti dabar.
Ištrauka iš esė „Smėlio pamokslai“
Nidos kopose radau kulką. Panašu, kad tai 5,45 mm kalibro kulka, nors galiu klysti. Galiu tik spėlioti, ar tai Sovietų, ar NATO naudojamas šaudmuo, galbūt ta kulka ką nors nužudė ar tik sužeidė, o gal neradusi taikinio, ilgai klaidžiojo tarp šaltų žvaigždynų nedrįsdama sugrįžti, kol pagaliau nukrito čia, smėlynuose, ir aš ją suradau, aprūdijusią kulką smėlyje. Ji aplipusi rūdimis kaip krešuliais, atminties krešuliais. Ir štai kaip ima veikti atminties mechanizmai… Subraška krumpliaračiai, sukasi ratukai ir strėlytės, čeža ašys ir sklendės… Pasienis su Rusijos federacija čia pat, tik už poros kilometrų, čia kadaise buvo vokiečių žemės, pušynai, smėlynai… kai tarnavau Sovietų armijoje Cottbuse, Rytų Vokietijoje, ten irgi buvo smėlynai, pušynai, poligonas, kuriame atlikdavom šuolius su parašiutais, tai buvo didelė dykynė, kelių ar keliolikos kvadratinių kilometrų smėlynai, kareiviai ją vadino Sachara, tai buvo seniai, daugiau nei prieš trisdešimt metų, o dabar gavau Neringos savivaldybės stipendiją, už kurią pasižadėjau rašyti ir fotografuoti, taigi šlaistausi po smėlynus ne šiaip sau, vaikštau ir ieškau vaizdo, vaizdinio, metaforos, kuri būtų nuoroda į kažką, kuri sujungtų kažką… ir randu surūdijusią kulką, ir žinau, kad tai kur kas daugiau nei metalo gabalėlis, tai medžiaga, kurią galiu paversti tekstu, tai medžiaga, iš kurios sudarytas mano gyvenimas, kitaip tariant, tai prisiminimas, raktas, portalas į praeitį, su amžiumi suprantu, kad tai gana šiurpus dalykas – atmintis, kad kuo labiau sensti, tuo vis labiau gyveni praeityje, ir ne todėl, kad dabartyje nieko nebeveiktum, kad praeitis būtų gražesnė, teisingesnė ar panašios nesąmonės, tiesiog tai, ką veikei praeityje, buvo nauja ir geidžiama, tai jaudino ir traukė, o tai, ką darau dabar, dažniausiai yra blausus jau buvusių dalykų šešėlis, pasikartojimas, tarsi eitum į scena pakartoti to paties numerio, tos pačios dainos, tarsi vis eitum ir eitum nusilenkti, nors salėje jau seniai nebesigirdi plojimų, nors salėje jau seniai tik tuščios, voratinkliais aptrauktos kėdės. „Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, kilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus.“ Citata iš Mato evangelijos. Šiek tiek erzina, nes kvepia arogancija – protingas tas, kas klauso manęs… Pranašai ir pamokslininkai kaip rašytojai – kai kurie moka gerai pasakoti, kai kurie labiau susitelkę į didaktiką, o kai kurie labiausiai rūpinasi teksto grožiu, estetika, meniškumu. Kai kuriems pavyksta visa tai sujungti. Man ši Jėzaus citata svarbi ne dėl didaktikos, tai metafora, raktas į visą mano gyvenimą. Niekada neklausiau sveiko proto balso, nestačiau namų ant uolos, visada ėjau per smėlį, ir smarkus buvo mano namų griuvimas.
Duok jėgų man eiti per šį klampų smėlį, duok ramybę mano juodai vėlei, regis, taip rašė Sigitas Geda.
