Bibliotekininko darbas neatsiejamas nuo žmonių. Kasdien bendraujame, padedame, patariame, išklausome, kartais tiesiog pabūname šalia žmogaus, kuriam tuo metu to reikia. Tačiau kai kurioms Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos kolegėms noras prisidėti ir padėti nesibaigia kartu su darbo diena. Laisvu laiku jos savanoriauja, įsitraukia į įvairias iniciatyvas ir dalį savo laiko skiria kitiems.
Savanorystė gali būti labai skirtinga. Vienur reikia pasiraitoti rankoves ir kibti į darbus, kitur prireikia daugiau kantrybės, gebėjimo išklausyti ar tiesiog žmogiškos šilumos. Kartais savanoriauti paskatina noras padėti, kartais smalsumas išbandyti kažką naujo, o kartais mėgstama veikla, kuri netikėtai atveda į visai kitokią patirtį.
Šįkart savo istorijomis dalijasi trys mūsų bibliotekos kolegės: vyriausioji metodininkė Kornelija Jankauskienė, kultūros renginių organizatorė Birutė Ruškytė ir vyresnioji bibliotekininkė Lina Kazachok-Pužauskienė. Jų savanorystės patirtys labai skirtingos. Kornelija jau dvidešimt metų vasaromis sugrįžta į vaikų stovyklą „Vanagai“, Birutė šiemet išbandė savanorystę „Kino pavasaryje“, o Lina savo laiką skyrė iniciatyvai „Niekieno vaikai“. Visos trys pasakoja ne tik apie tai, ką davė kitiems, bet ir apie tai, ką savanorystė davė joms pačioms.
Dvidešimt vasarų „Vanaguose“
Vyriausiajai metodininkei Kornelijai vasara jau sunkiai įsivaizduojama be „Vanagų“. Šiemet sukako 20 metų nuo tada, kai ji pirmą kartą atvyko į šią stovyklą.
Patys „Vanagai“ taip pat turi ilgą istoriją. Stovykla rengiama jau beveik tris dešimtmečius, o šiemet įvyko 29-ąjį kartą. Vaikams ji trunka penkias dienas, tačiau savanoriams viskas prasideda anksčiau. Reikia paruošti vietą, pasirūpinti, kad stovykla būtų pasirengusi priimti vaikus, o jiems išvykus dar laukia tvarkymasis. Taigi vadovams ir kitiems savanoriams tos penkios dienos išauga į daugiau nei savaitę.
Per dvidešimt metų Kornelijos gyvenime, žinoma, buvo visko. Vienais metais stovyklai galėjo skirti daugiau laiko, kitais mažiau, tačiau pagal galimybes į „Vanagus“ sugrįždavo kasmet.
Ir tai tikrai nėra savaitė ramaus poilsio gamtoje. Stovykloje daug vaikų, daug žmonių, daug atsakomybės ir netikėtų situacijų. Reikia organizuoti veiklas, spręsti kasdienius klausimus, pasirūpinti vaikais. O jie į stovyklą atvyksta labai skirtingi, su savo charakteriais, patirtimis ir gyvenimo istorijomis. Tarp stovyklautojų yra ir vaikų iš šeimynų.
Todėl kartais suplanuotas žaidimas ar išvyka tampa ne pačiu svarbiausiu dienos dalyku. Daug svarbiau pastebėti vaiką, kuriam tą akimirką reikia pasikalbėti, būti išklausytam ar tiesiog išgirsti gerą žodį.
„Man savanorystė „Vanaguose“ yra savotiškas persijungimas. Nors čia darbo ir atsakomybės tikrai daug, savaitei visiškai atsitrauki nuo savo kasdienių rūpesčių, išsivalo mintys. Gyveni gamtoje, rūpiniesi vaikais ir sprendi visai kitokius klausimus nei įprastame gyvenime. O svarbiausia, matai, kad kartais vaikui labai nedaug reikia: kad jį išklausytum, pasakytum gerą žodį, parodytum šilumos ir leistum pajusti, kad jis rūpi. Gal todėl ir norisi čia sugrįžti. Jau 20 metų kasmet prisidedu tiek, kiek tuo metu leidžia galimybės“, sako Kornelija.
Per tiek metų stovykla keitėsi. Keitėsi vadovai, užaugo vaikai. Kai kurie buvę stovyklautojai šiandien į „Vanagus“ jau atlydi savo vaikus. O Kornelijai tai liko vieta, į kurią vasarą norisi sugrįžti.
Kai meilė kinui nuveda į savanorystę
Kultūros renginių organizatorės Birutės istorija prasidėjo visai kitaip. Nuo meilės kinui.
„Aš labai myliu kiną, visokį. Kartais lėkštą holivudinį, seną ir nespalvotą, linksmą europietišką, bet užvis labiausiai lėtą, kviečiantį susimąstyti“, pasakoja Birutė.
„Kino pavasaris“ jau daug metų buvo vienas laukiamiausių jos metų renginių. Tik anksčiau į festivalį ji eidavo kaip žiūrovė. Šiemet kilo mintis pažiūrėti, kaip visa tai atrodo iš kitos pusės. Birutė užpildė savanorių anketą, sulaukė teigiamo atsakymo ir tapo festivalio komandos dalimi. Klaipėdoje festivalio programa nėra tokia plati kaip Vilniuje ar Kaune, todėl ir darbo savanoriams buvo mažiau. Pagrindinės užduotys gana paprastos: skenuoti bilietus ir akreditacijas, pasitikti žiūrovus, palydėti juos į salę, prižiūrėti tvarką.
Bet paprastas darbas dar nereiškia paprastos patirties. Per festivalį Birutė sutiko šimtus žmonių. Tarp jų buvo ir ne vienas pažįstamas veidas iš bibliotekos renginių. O kadangi bendravimas jai nėra našta, priešingai, progų pasišnekučiuoti netrūko. „Na, o man tik duok pakalbėti!“ juokiasi Birutė.
Buvo ir dar vienas labai malonus savanorystės privalumas: daugybė pamatytų filmų. Tačiau Birutei, pačiai dirbančiai su kultūros renginiais, buvo įdomi ir kita festivalio pusė. Ji galėjo iš arti stebėti, kaip vyksta viešinimas ir komunikacija, kaip dirbama su savanorių komanda, kaip ji motyvuojama, kokia festivalio atributika patraukia žmonių dėmesį ir kaip sprendžiamos iškilusios problemos.
Žinoma, ne viskas buvo vien filmai ir malonūs pokalbiai. Tas dvi savaites namo dažnai tekdavo grįžti vidurnaktį. Pasitaikė ir nemalonių situacijų su žiūrovais, ir akimirkų, kai reikėjo čia pat sugalvoti, ką atsakyti. Kartais žmonės prašydavo rekomenduoti filmą, o kaip jį rekomenduosi, jei pati dar nespėjai pamatyti?
Vis dėlto Birutė sako, kad šią patirtį kartotų vėl. „Galbūt skambės banaliai, bet pasaulyje, kur viskas sukasi aplink pinigus, labai skatinu daryti dalykus neatlygintinai, savanoriškai, nes tai, ką gauni, nepalyginamai brangiau.“
Kartais vaikui labiausiai reikia žmogaus šalia
Dar kitokia yra vyresniosios bibliotekininkės Linos patirtis. Vienerius metus ji savanoriavo VšĮ „Savanoriai vaikams“ iniciatyvoje „Niekieno vaikai“. Apie šią iniciatyvą Lina sužinojo socialiniuose tinkluose. Ją iš karto palietė mintis, kad ligoninėje atsidūręs vaikas neturėtų likti vienas tik todėl, kad tuo metu šalia jo negali būti artimas žmogus. „Norėjosi ne tik stebėti iš šalies, bet realiai skirti savo laiką ir būti šalia vaiko tada, kai jam to labiausiai reikia“, pasakoja Lina.
Ligoninėje ji su vaikais žaisdavo, kalbėdavosi, skaitydavo, piešdavo, padėdavo užimti jų laiką. Tačiau ne visada reikėdavo kažką veikti. Kartais svarbiausia buvo tiesiog pabūti kartu. Ramiai pasikalbėti, apkabinti, palaikyti už rankos. Būtent ši savanorystės dalis buvo ir pati jautriausia. Pasak Linos, sunkiausia buvo emociškai atsiriboti nuo to, ką matai. Supranti, kad vaikas ligoninėje yra ne todėl, kad jam trūksta veiklos ar pramogų. Jis išgyvena sunkų laiką, o tu ne visada gali kažką pakeisti. Kartais norėtųsi padaryti daug daugiau, nei iš tikrųjų gali. „Teko išmokti priimti tai, kad ne visada gali išspręsti problemą. Kartais gali tik būti šalia, išklausyti ir suteikti vaikui bent šiek tiek saugumo“, sako Lina.
Ypač įsiminė vaikai, kurie susitikimo pradžioje būdavo liūdni, užsisklendę, nenorėdavo kalbėtis. O po kurio laiko pradėdavo šypsotis, pasakoti ar įsitraukdavo į bendrą veiklą. Tada ir pajunti, kad kelios tavo skirtos valandos kitam žmogui gali reikšti gerokai daugiau, nei pats įsivaizdavai.
Lina sako, kad ši patirtis išmokė ją dar daugiau empatijos, kantrybės ir atsakomybės, suteikė pasitikėjimo savimi ir padėjo geriau suprasti vaikų poreikius. Tačiau turbūt svarbiausia liko labai paprastas suvokimas: kartais žmogui nereikia nieko ypatingo. Jam tiesiog reikia, kad kažkas būtų šalia.
Trys kolegės, trys visiškai skirtingos vietos ir trys skirtingos patirtys. Kornelijai savanorystė jau dvidešimt metų reiškia vasarą „Vanaguose“, gyvenimą gamtoje, vaikus ir bendruomenę. Birutei smalsumas ir meilė kinui leido patekti į „Kino pavasario“ užkulisius. Lina pasirinko savanorystę, kurioje kartais didžiausia pagalba buvo ne nuveiktas darbas, o ramus buvimas šalia vaiko.
Gal savanorystės žavesys ir slypi tame, kad nėra vieno teisingo būdo savanoriauti. Nebūtina tam skirti kiekvieno savaitgalio ar visų savo atostogų. Vienas žmogus savanoriauja nuolat, kitas tam skiria savaitę per metus, trečias prisideda tada, kai leidžia gyvenimo aplinkybės.
Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos
Regiono bibliotekų ir kultūros vadybos skyriaus
Vyriausioji metodininkė
Kornelija Jankauskienė
