Didelės mažųjų gyvenimo problemos: patyčios vaikų literatūroje
Rekomenduojamų skaityti knygų sąrašas su anotacijomis
Nė vienas nesam apsaugotas nuo patyčių. Jos gali tykoti bet kur: mokykloje, jos rūbinėje, gatvėje, treniruotėse. Apie jas nekalbama garsiai, nutylima arba apsimetama, kad jų nėra. Apie jas vaikai bijo pasakoti: „bus tik blogiau“, „nieko vis tiek nepakeisi“. O kartais gėda prisipažinti, kad esi laikomas nevykėliu, turi pravardę, nesugebi pritapti prie bendraamžių.
Pastaruoju metu pasirodė nemažai knygų patyčių tema tiek lietuvių, tiek užsienio literatūroje. Knygų herojai įvairiai kovoja su šia problema: keičia mokyklą, bėga į kitą miestą, keičiasi patys, kovoja, ieško sąjungininkų ar net imasi kraštutinių priemonių – susidoroja fiziškai su savo skriaudėjais. Na o skaitytojai galbūt ras receptų kaip išspręsti vieną ar kitą problemą. Dažnai knygos pabaigoje pateikiamos nuorodos į vaikų psichologinės pagalbos linijas, rekomenduojamos panašios knygos.
Knygas galite užsisakyti elektroniniame kataloge iBiblioteka.lt.
Johanna Nilsson Nekenčiam
NEKENČIU – dažnai paauglių vartojamas žodis...
Knyga prasideda šviesia gaida: mokykla ruošiasi Šv. Liucijos šventei. Ypač merginos. Pergyvena dėl savo išvaizdos:“ Draugė tokia graži, kad akys perši. Ji su savo iškilumais, o aš su savo kaulų rinkiniu. Aš tokia negraži. Negraži, negraži...“ Bet netrukus, būtent iš tos mergaitės, sportiškos, gražios bus pradedama tyčiotis.
Nuo ko prasideda patyčios? Nuo vienos piktos, „pasipuikuot“ norinčio vaikino žinutės, paviešintos nuotraukos internete. Palengva ratas įsisuka, įsibėgėja. Įtraukiamos naujos aukos, net mokytojai, nukenčia ir pats „puikuolis“. Problemos sprendimas imtis keršto. „Ar kerštas pats geriausias sprendimas? Nekenti pats savęs už tai, bet sustot irgi nebegali“. Knygos herojai klausia: „Kodėl žmonės elgiasi bjauriai, nors tiek pat nesunkiai galėtų elgtis gražiai“. Dėl ko sielojasi vaikai? „Kadangi visos mokyklos grupuotės buvo sukomplektuotos, paaiškėjo, kad ji atliekama. Kaip ir aš“. Vienam „išgyventi“ labai sunku. O pripažinimas slidus reikalas: kuo daugiau jo turi, tuo daugiau nori. Ir to sieki kartais žiauriomis priemonėmis.
„Nenori gauti, duok pati. Geriausiai – dvigubai skaudžiau. Bet ar tai vienintelė išeitis. Žinoma, ne. Autorė siūlo: „Užversk komentarų skiltis ir pokalbių svetaines gerumu. Juk tam tau užteks drąsos?“.
Anne-Sophie Brasme Aš kvėpuoju
Pagrindinė romano herojė vieniša 19 m. paauglė dienas leidžianti kalėjime. Kaip ir daugelio knygų, veiksmas prasideda paauglei atvykus į naują mokyklą. Šarlena vieniša ir nepasitikinti savimi ir kai susiranda draugę, liguistai prie jos prisiriša, vergiškai pildo naujosios draugės užgaidas. Mergaitė nekreipia dėmesio į pastabas, kad yra tiesiog draugės išnaudojama, apkalbama. „Apie mane sklandė gandai: esą aš nesveikos psichikos paauglė, linkusi į depresiją. Prireikė daug laiko, kad suprasčiau, jog visų tų paskalų šaltinis – Sara... O ji mane tebekurstė ir kas valandėlę iš manęs tyčiojosi – klasės draugai jai pritarė“. Galų gale mergaitė viską perpranta ir ją suima baisi neapykanta, kuri gali nuvesti labai toli: „Aš viską praradau. Ji mane nužudė“. Šarlenos pasirinkimas yra baisus – ji nužudo savo draugę. Ir tik tokiu būdu jaučiasi pasiekusi „galutinę pergalę prieš nekenčiamą gyvenimą“...
Barbara O‘Connor Noras
Įprasta knygos pradžia – mergaitė ateina į naują mokyklą. Ji nėra nei gražuolė, nei pirmūnė. Tėtis –kalėjime, mama visą laiką guli lovoje ir kol „ji atsistos ant kojų“, mergaitė turi gyventi pas gimines. Bet Čarlė nėra iš tų mergaičių, iš kurių galima tyčiotis. Klasiokei pasišaipius iš jos batų, ši atšauna: „Jie labai tinkami spyriams, - ir spyriau jai į liesą blauzdą“. Trys jos mylimiausi dalykai: futbolas, baletas ir muštynės. Pirmieji du gal ne tiek, kiek trečias.
Reikalai mokykloje nė kiek nesitaiso. Mergaitės sprunka nuo naujokės „lyg nuo smarvės su savo padėklais valgykloje“. Mokytojos „priskirtasis“ draugas Hovardas mėgina susidraugauti, bet yra toks pats nelaimėlis ir dėl šlubavimo pravardžiuojamas Pogo šokliuku.
Lyg šviesos spinduliukas – klajojantis šuo Kaulas, kurį mergaitė nori globoti, susidraugauti. Čarlė širdyje nėra blogas vaikas. Ji nori turėti šeimą, gyventi savo namuose, bet taip susiklostė aplinkybės. Ji kasdien galvoja apie norą, keliskart per dieną. Vis tą patį norą, kuris... neišsipildys. O gal?
Louis Sachar Berniukas mergaičių tualete
Bredlis Čolersas – sudėtingas vaikas. Blogai mokosi, meluoja, išsisukinėja, neruošia namų darbų. Prieš jį nusistatę ne tik vaikai, bet ir mokytojai, bibliotekininkė, kuri nebeduodavo jam knygų: „Nenoriu, kad ką nors iškrėstum, Bredli“. Niekas su juo nenori draugauti, nenori su juo sėdėti, „kaip ir suole priešais jį“. Nenuostabu, kad berniukas nežino, kaip elgtis per gimtadienius, nes ten jo niekas paprasčiausiai nekviečia. Į klasę ateina naujokas, kuris turi sėdėti su Bredliu ir jie pamažu susidraugauja. Berniuką pradeda konsultuoti psichologė. Tiek draugystė su Džefu, tiek psichologinės konsultacijos nevyksta sklandžiai. Istorijos pabaiga optimistiška, graži. Jeigu pats save vadinsi pabaisa, taip vadins ir kiti. O kodėl berniukas mergaičių tualete? Vadinasi, jūs dar neskaitėt šios knygos. Būtinai paskaitykit.
Aš įveikiau, nebijok kovoti
Ši knyga sudaryta iš kelių istorijų, kurias papasakojo įvairūs žmonės, susidūrę su vienokiomis ar kitokiomis problemomis. Dėl ko tyčiojamasi iš vaikų: kad esi kitatautis, kad esi stora, kad esi iš vaikų namų, kad tavo tėvai ubagai, kad neturi vienos rankos.
Ir kaip vaikai sprendžia kylančias problemas? Įvairiai. Vieni bėga iš pamokų, kiti svaiginasi, mušasi, galvoja apie savižudybę. Ne visada mokytojai yra linkę padėti. „Mokykla neturi įgūdžių atvirai diskutuoti su tėvais, yra nusistovėjusi monologo praktika“. Be to ne visada vaikai garsiai išsako savo bėdas. Dažnai jie linkę nutylėti, nes bus tik blogiau. Nors: „Patyčių reiškinį šalinti yra ne vaikų, bet suaugusiųjų uždavinys“.
Idėja sudaryti tokią knygą kilo Kauno katalikiškos „Vyturio“ vidurinės mokyklos moksleiviams. „Kas geriau parašys knygą apie jaunimą, jei ne jaunimas?“ Kiekvieną istoriją lydi psichologo komentaras, patarimai, bei įterptos kelios krikščioniškos sentencijos.
Jerry Spinelli Žvaigždė
Istorija prasideda gan įprastai: į mokyklą ateina naujokė. Ji kitokia, todėl traukia visų dėmesį. Draugų ji dar neturi, valgo, vaikšto viena. Rengiasi kaip jai šauna į galvą, elgiasi taip pat kiek neįprastai šiai mokyklai. Gali parašyti tau sveikinimą ar sudainuoti gimtadienio dainelę.
Po vieno audringo Žvaigždės pasirodymo futbolo stadione, mokykloje nepaprastai išaugo susidomėjimas šia sporto šaka. Visi nori su ja susidraugauti. Ilgainiui Žvaigždė jau niekada nebevaikšto viena. Bet kas gali būti trapiau už greitą šlovę? Viena maža klaidelė ir vėl viskas grįžta į senas vėžes: „Kodėl negali būti normali kaip visi? Niekas su ja nesišneka. Tiesiog taip atsitiko, ir viskas. Susikaupė garas ir sprogo“.
Ateina pirmoji meilė. Gražus jausmas, kai nebematai nieko aplinkui, tik Tą žmogų: „Mes buvom vieni. Mes buvom vieni visoje mokykloje“.
Ignė Zarambaitė Juodavandeniai
Pagrindiniai knygos veikėjai – šešiolikmečiai klasiokai, gyvenantys mažame miestelyje. Ana – mergaitė iš kurios buvo tyčiojamasi. Veiksmas vyksta dvejomis plotmėmis: prieš tai ir dabar. Realybė persipina su praeitimi, vizijomis. Mergaitė po ilgesnės pertraukos grįžta iš didmiesčio pasikeitusi savo vardą, pavardę, būdą, nusprendusi, kad nebebus tas žmogus, iš kurio galima tyčiotis. Bet praeitis taip lengvai nepalieka. Prisiminimai vis grįžta, ilgainiui Aną atpažįsta jos klasiokė.
Kartu išnyra amžini paauglystės palydovai: sudėtingi santykiai su tėvais, bendraamžiais, pripažinimo troškimas, pirmoji meilė, vakarėliai, svaigalai, narkotikai. Ir ta plonytė gija – ar netaps Ana žmogumi, kuris tyčiosis iš kitų?
Jan Guillou Blogis
Knyga pasirodė gan senokai, bet skaitytojų mėgstama iki šiol. Tai viena žiauriausių knygų paaugliams. Ką sako jau pats viršelis – sugniaužtas kumštis. Erikas auga šeimoje, kur tėvas smurtauja ir žemina sūnų. Vaikas gali būti nubaustas už „nieką“. Vėliau Erikas pakliūva į internatą, kur vyrauja mokinių savivalda – puiku, bet situacija nė kiek nepagerėja. Tiek mokinių elgesio, tiek vidaus taisykles reguliuoja taryba, toleruojanti patyčias, o mokyklos administracija nesikiša į tarybos įstatymus arba tiesiog užmerkia akis, jei kas ir ne taip. Sportiškai atrodančio ir jau smurtą patyrusio Eriko laukia išbandymai: fizinės ir psichinės ištvermės patikrinimas, teroras. Erikas kenčia šią žiaurią sistemą, ir imasi maištininko vaidmens. Pagaliau jam, stiprėjant tiek fiziškai, tiek psichologiškai, po daugelio išbandymų, patyčių, įžeidinėjimo pasiseka laimėti prieš sadistinę sistemą. Erikas nugali bukumą ir smurtą, įveikia jos lyderius vien psichologiškai.
Beje, knyga paremta tikrais faktais. Na, o knygos autorius sugalvojo rašyti knygą pats sėdėdamas kalėjime už šnipinėjimą. Tad knyga įtaigi, sukrečianti iki sielos gelmių.
Robert Swindells Bjaurius
Robertas Swindells – gerai žinomas Anglijos vaikų, paauglių rašytojas, knygos išverstos į daugelį pasaulio kalbų. Knygų populiarumą turbūt lėmė, kad autorius ėmėsi aktualių, gal ne visada patogių temų, drąsiai vaizduoja supantį pasaulį su visomis jo bėdomis. Apie savo skaitytojus rašytojas sako: „Rašau tai, kas jiems įdomu, tokias knygas, kokias pačiam vaikystėje patiko skaityti“.
Knygos veiksmas vyksta mažame miestelyje, kur visiems viskas „ant akių“. Dvylikametės Martos šeima atrodo keistoka: neturi nei kompiuterio, nei televizoriaus, nei madingų rūbų, be to, neleidžia mergaitei kviestis svečių. Šeima turi paslaptį – rūsyje slepiamą neįgalų vaiką. Tai kartu knyga apie patyčias, vaikų tarpusavio santykius, netoleranciją, žiaurumą.
Lars Saabye Christensen Hermanas
Vienuolikametis Hermanas gal kiek ir keistokas vaikas, turintis savo pasaulį, pomėgius, mėgstantis skaičiuoti žingsnius, fantazuoti. Dažnai lanko senelį nunešdamas mamos įduotus lauknešėlius, bendrauja su juo. Klasėje nemėgstamas, iš jo tyčiojamasi. Padėtis dar labiau pasunkėja, kai nei iš šio, nei to jam pradeda slinkti plaukai. Pasak gydytojo: gal nuo streso, gal tai genetinė liga. Hermanas jaučiasi negražus: „jį išsiųs į cirką ir rodys iš narvo su neužauga, zebru be dryžių, visi mirs iš juoko“. Tėvams paklausus, gal iš jo šaiposi vaikai, Hermanas neigia. Labai sunku padėt tokiam vaikui: “Tėčiui kažkas guli ant širdies ir tas kažkas turbūt labai sunkus, nes tėtis vis labiau traukiasi savo kėdėje...“.
Hermanas su patyčiomis kovoja savaip: sapnuoja, kad sėda į tėčio kraną, iškelia visus iš lovų ir numeta ten, kur jiems vieta: tėvus į obelį „tegu išlipa ne ta koja“, kiti sukišami į mokyklos klozetą ar klijų kibirą...
Vladimiras Železnikovas Baidyklė
Jau klasika tapusi knyga apie patyčias „Baidyklė“. Lietuviškai pasirodė ne vienas šios knygos leidimas, pagal ją sukurtas kino filmas.
Istorija prasideda kai šeštokė Lena atsikrausto gyventi pas senelį į mažą Rusijos miestelį. Nauja aplinka, nauja mokykla, klasės draugai. Jau pati pradžia nieko gero nežadanti. Senelis pravardžiuojamas Lopinuočiu, o jie su Lena panašūs kaip du vandens lašai, abu keistuoliai, abu šiek tiek išsiskiriantys iš miestelio gyventojų. Lenai prilimpa Baidyklės pravardė. Visa istorija – tai Lenos pasakojimas seneliui kaip viskas prasidėjo, tęsėsi... Dabar ji nori tik išvažiuoti.
Klasei ieškant išdaviko, mergaitė prisiima „svetimą kaltę“ dėl išdavystės. kartu nusivildama vieninteliu savo draugu. O klasė skaudžiai jai atkeršija sudegindama jos iškamšą ant laužo.
Šių dienų jaunąjį skaitytoją lietuvį gali šiek tiek trikdyti minimi nežinomi Rusijos miestų pavadinimai arba kai kurie istorijos faktai (pavyzdžiui, apie šlovingą tarybinę armiją).
Carry Slee Atsiprašau
Viena įtaigiausių paauglių knygų, kurios pagrindinė tema – patyčios. Knyga versta iš nyderlandų kalbos, pagal ją pastatytas kino filmas. Įdomu tai, kad šis filmas Olandijoje rodomas daugelyje mokyklų kaip metodinė priemonė kovojant su patyčiomis.
Knygoje tyčiojamasi iš Jochemo, bendraklasio turinčio viršsvorį. Visi apie tai mokykloje žino, lyg ir gailisi vaikino, bet nieko nedaro. Klasės draugas Dovydas pareiškia mamai, kuri irgi, beje, žino apie patyčias: “Jam pačiam reikia kovoti už save. Bent kartą atsikirstų...“ O tuo tarpu net fizinio lavinimo mokytojas mėto kandžias replikas: „Argi galima tikėtis, kad nėščia namų šeimininkė atmuštų kamuolį?“.
Jochemas turi vienintelę draugę, dar dienoraštį, kur išlieja visą savo širdgėlą. Vaikas lyg ir susitaiko su tokiu gyvenimu, pats bodisi savo išvaizdos. Nenori jaudinti mamos, nes ji turi širdies problemų.
Patyčios vis nesiliauja, nuoskaudos kapsi į artipilnę kantrybės taurę, kol po vieno klasės vakarėlio Jochemas dingsta. Klasė tikisi geriausio, tam tikrų priemonių imasi ir mokyklos administracija, bet jau per vėlu...
Jay Asher Trylika priežasčių kodėl
Klėjus Džensenas prie savo durų randa siuntinį. Ne šiaip siuntinį, o 13 garso kasečių nuo mirusios merginos. Berniukas privalo išklausyti 1 kasetę, kitas persiųsti toliau. Kasečių 13, nes lygiai tiek turėjo Hana priežasčių pasitraukti iš gyvenimo. Sekos jokiu būdu negalima nutraukti, nes priešingu atveju visi juodi darbeliai atsidurs internete.
Mes dažnai įskaudiname žmones, nepagalvodami apie pasekmes. Kai nuoskaudų prisikaupia tiek daug, kad kartais sunku pakelti jų naštą. Dėl tragiškos gyvenimo baigties dažniausiai kaltas ne vienas žmogus.
Anna Seidl Čia nėra didvyrių
Ana Seidl (g. 1995) dar būdama šešiolikos parašė romaną „Čia nėra didvyrių", už kurį apdovanota Vokietijos vaikų ir jaunimo literatūros akademijos ir kitomis premijomis.
Niekuo neišsiskirianti viena Vokietijos mokyklų, kur penkiolikmečiai paaugliai gyvena įprastą gyvenimą: draugauja, pykstasi, įsimyli, pramiega pirmąją pamoką. Kur baisiausias dalykas – lotynų kalbos užduotys. Vieną dieną įvyksta tragedija: bendramokslis sušaudo savo draugus ir mokytojus, o pats nukaunamas spec. būrio. Kodėl? Kas kaltas? Kaltės kamuolys vyniojasi po truputį. „Kartais Tobis su savo draugeliais tiesiog niekšiškai elgdavosi“. „Na, kodėl jis toksai nevalyvas, riebaluotais plaukais, su savo siaubingais spuogais“. Miriama griežtai atsisako su juo eiti į šokių vakarą: „net, jei būtum paskutinis ir vienintelis vaikinas pasaulyje“. Miriama jaučiasi kalta, bet „... vis dėlto taip elgiausi dar ne kartą.“
Patyčių srautas, kapsėjęs po mažą lašelį ant nuolat tualete besislapstančio berniuko galvos, galų gale pasidarė per didelis, nepakeliamas. „Man atrodė, kad viskas yra kaip ir turėtų būti. Kai tyčiojomės iš Matijaso. Mes sunaikinome jį. Aš mačiau, mes visi matėme, į ką jį pavertėme. Bet paprasčiausiai nusukdavau akis į šalį. Mes nė karto net nesusimąstėme, kaip jis jaučiasi. Mes kalti dėl to, kas įvyko. Mes už tai atsakingi“. Nepakėlusi kaltės jausmo iš gyvenimo pasitraukia Joana, nors iš vargšo berniuko ji tyčiojosi mažiausiai. Kita mergaitė pakeičia gyvenamą vietą, išvyksta į Berlyną. Niekas nebebus taip, kaip buvo iki tragedijos.
Kas kaltas dėl patyčių mokyklose, būreliuose, kituose vaikų sambūriuose? Neretai ir šalia esantys suaugusieji: „laikykis nuo jo kuo toliau“ arba „susidraugauk geriau su ja“, „neik į tą pagrindinę mokyklą, ten vien asocialūs tipai ir užsieniečiai“. Kartais ir mokytojas viešai niekina mokinį, kurio negali pakęsti, nors kartoja, kad egzistuoja lygybė, pakantumas, mes galime būti kitokie. „Šis pasaulis toks melagingas. Stiprieji susidoroja su silpnaisiais. Turtingieji išnaudoja varginguosius. Galingieji naudojasi bejėgiais. Tikriausiai kitaip niekada ir nebus“.
Daina Opolskaitė Kur dingo Edvinas Kratas?
Edvinas į mokyklą atėjo tik nuo aštuntos klasės. Ilgus metus mokėsi namuose, nes jam cerebrinis paralyžius, o vaikystėje net sėdėjo ratukuose. „Jo kojos liesos, kreivos, jis vos juda, eina keistai, lyg būtų perlūžęs per pusę.“ Vaikas nori mokytis kartu su kitais, nors nuo pirmųjų dienų patiria patyčias. Stipriausias klasės berniukas užmeta jam kuprinę ant pečių ir liepia nešti. Jonas gailisi, kad jo telefonas „nusprogo“, negalėjo viso to nufilmuoti. Mangirdas mano, kad Deivis persistengė su ta kuprine. Kristijonas jaučiasi kaltas, norėtų atsiprašyti, kad pasisavino jo darbą. Klasės seniūnė apsisprendžia spręsti konfliktą, suprasdama, kad į klasę atėjus neįgaliam berniukui „viskas pasikeitė, todėl turim pasikeisti ir mes“. Bet Edvinas sekančią dieną dingsta. Visi 22 klasės draugai pasakoja savo istorijas ir svarsto, kur galėjo dingti Edvinas Kratas. O „šiek tiek kalti“, pasirodo, visi.
Daina Opolskaitė – prozininkė, novelistė, prestižinės Europos Sąjungos literatūros premijos laureatė. Už kūrybą jaunimui Daina Opolskaitė įvertinta Vaikų literatūros premija, tapo „Metų knygos rinkimai“ akcijos nugalėtoja paauglių literatūros kategorijoje. „Kur dingo Edvinas Kratas?“ – jau ketvirtoji jos knyga jaunajam skaitytojui.
Holly Bourne Manifestas kaip būti įdomiai
Holy Bourne (Holi Born) – britų rašytoja, žurnalistė. Ji dirbo portalo TheSite.org. patarimų skilties jaunimui redaktore, taigi tikrai žino, kas labiausiai rūpi jauniems žmonėms, ir gali jiems padėti, „visoms potencialioms Bri. – Jūs ne vienos. Kone kiekvienas padorus žmogus šiame pasaulyje yra bent kartą verkęs mokyklos tualeto kabinoje“.
Bri septyniolika. Ji nusprendžia tapti romaniste, bet kol kas sekasi gan prastai. Ji, kaip ir Stivenas Kingas, įsikala vinį sienoje ir ten pasmeigia laiškus iš leidyklų su neigiamais atsakymais. Niekas jos nesupranta: mama reikalauja gražiai rengtis, klausinėja, kodėl neturi draugių, tik Holdą. Ir mokykloje neturi jokio populiarumo, ji įsitikinusi, kad pasirašai mirties nuosprendį įstodamas į literatų klubą. Bri nieko nelaukdama susikuria šešių taisyklių planą.
Bri turi tapti įdomesnė. Bet kaip? Rengti pižamų vakarėlius draugėms, kartu su mama eiti į aerobiką, apsipirkti, apsikirpti? „NEGALI būti taip lengva. Pasaulis negali būti tokia tuštybių mugė“.
Holdas pataria kurti tinklaraštį. „Svarbu būti populiariam mokykloje? Gal ir nėra svarbu. Tačiau naudinga. Jeigu vidurinėje tau lengva, neatsineši iš ten sielos randų visam gyvenimui.“
Knygoje paliečiama itin skaudi paauglių savęs žalojimosi problema, daugeliui žmonių visiškai nesuvokiama.
Charli Howard Žuvele, nerk!
Knygos pagrindinės herojės – trylikametės mergaitės: Neda, Kloja, Molė. Jos labai skirtingos: Neda indų kilmės mergaitė su savo šeimos tradicijomis, Klojai mama leidžia viską, Molei labai patinka plaukti. Bet bėda, dėl ilgų treniruočių kūnas darosi tvirtas, raumeningas, todėl pasigirsta pirmosios patyčios: „Šok, bangini, šok...“. Dėl patyčių Molė bijo nusirengti, atsisako net geriausios draugės gimtadienio. Visas madas diktuoja populiarioji Kloja: „...mes galim būti kiečiausios panos. Tokios, kokiomis norėtų būti visos mergaitės, tokios, su kuriomis norėtų draugauti visi berniukai. Ir tam reikia ruoštis. Tai reiškia, kad turim rūpestingai rinktis su kuo mus gali matyti“.
Molė gyvena tik su seneliais, jos rūbai nėra patys madingiausi ir namų taisyklės gan griežtos. Padėtis šiek tiek pasikeičia, kai netikėtai grįžta mama, padovanodama naujausio modelio telefoną, surengdama fantastišką vakarėlį „negimtadienį“. Bet... gimtadienį sugadina Kloja naujomis patyčiomis. Ir su mama santykiai nesiklosto: jai kur kas svarbiau jos vaikinas, nei dukra.
Autorė knygą skiria mergaitėms ir moterims, kurios neišsižada savo svajonių. Bręsdamos mergaitės patiria didžiulį spaudimą kaip ir Molė. Mergaitės gyvena modelių iliuzijų pasaulyje: „Tos moterys yra netikros. Jos yra modeliai. Kad taip atrodytų, jų nuotraukas pagražina kompiuteriu. Vienu pelės spustelėjimu galima akimirksniu pašalinti spuogus, paploninti liemenį, padidinti krūtinę“.
Parengė vyresnioji bibliotekininkė Alma Venclauskaitė
