Pradžia
Renginys

SUSILIEJIMAI | Ingridos Mockutės-Pocienės fotografijų paroda

2021 Birželio 17 d. 17:00 - 18:00 Galerija 3A
Pradžia
*photo*
„[...] Kūnas yra vieta, kurioje įspaudžiami įvairūs ženklai ir žinios. Kūnuose ieškome identiteto požymių. Tačiau kūno ženklai ne tik padeda atpažinti, bet ir paverčia kūną tekstu. Kūno žymės – apgamai, randai, tatuiruotės, spuogai, raukšlės – gali tapti naratyvu, kurį kas nors perskaitys. Semiotiniuose kūno perskaitymuose susikerta daugybė psichinių, seksualinių, socialinių ir politinių kodų. Kūnų įkodavimas ir iškodavimas liudija, kad jie – ne tik vieta, kurioje patiriame ir gyvename, bet ir mūsų patirčių bei istorijų kūrinys.“ *
Ne šiaip pradedu šia žymaus sociologo Artūro Tereškino knygos „ Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje“ ištrauka. Šiuolaikinėje visuomenėje vis labiau telkiamės ties kūno kaitumu. Tai rodo, kad kūnas yra svarbus objektas. Tai yra mūsų visų tapatybės vieta. Man kūryba – tai nuolatinis ieškojimas. Seniai fotografuoju žmones, tačiau šitaip „apsinuoginau“ palaipsniui. Nusirengdami parodome ne tik kūną, dalelę sielos, savo istorijos, patirties...Kūnas yra nenuobodus, todėl jis yra mano kūrybinis impulsas ir jėga.
Fotografijose kūno kalba atspindi platų spektrą veiksmų ir pozicijų, nuo pačių fiziškiausių iki pačių simboliškiausių, nuo pačių intymiausių iki labiausiai socialinių, nuo pačių įgimčiausių iki labiausiai išmoktų. Savo instrumentu (fotoaparatu) komunikuoju erdvėje teikiančioje daug elementarių kūrybiniam procesui reikalingų pastebėjimų, detalių: gamtos natūralumas, medžiagiškumas, faktūros, ritmai, netikėtumai, paslaptis. Embleminis moteriškumas: simbolinė forma išreiškianti gamtą. Stiprybė tinka tik vyrui. Jo vizualusis kūno medžiagiškumas vešlus. Tačiau vyriškas erosas disciplinuojamas, iškeliamas santūrumas. Tai įtakoja ne dažnas vyro - pozuotojo reiškinys.
Visa tai – akimirka, kurioje kūnas užima svarbiausią vaidmens poziciją. Kūnas tampa meno objektu - papuošalu, skulptūra - ar tiesiog gamtos dariniu. Jį atrakina emocinis intymumas kūryboje, kuomet atsiveria galimybės: susilieti, lietis, liestis...
(Artūras Tereškinas, Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje, red.Danutė Kalinauskaitė, Vilnius, baltos lankos, 2001, p. 9-10.)
---
Kūniškai netobula
Kūnas kaip liečiantysis ir liečiamas, lytos pojūtis—taktilinės patirties pjūtis, ši juslė anot A. J. Greimo esanti pats pamatiškiausia ir giliausia, tad štai kur susiliejama neatsiejamai—prisilietimu, „Le toucher“—Jean Luc Nancy skiria visą knygą lietimo/si apologetikai, iš kurios pertekama į eroso deltą, neregio eroso, kuris liečia begalės faksimiles odoje, kuris apčiuopia, kad ir vėl Greimo minties lėksmu, esą moters krūtis gražiausias kūrinys pasaulyje. O juk ir skulptūra skirta liesti, ne tik regėti, tai vuajerizmas erosą išniekina, o neregio pirštų aistra įvelka į pašvęsto tęstinumo nuogybę.
Fotografija yra jusliška ir taktiliška, kūnų derlius objektyvaus akivaizdoje nuo pat jos užgimimo tapo jos esm. Kūnų derlius atvaizdų alkiui, tapomam, lipdomam, fotografuojamama aklių daugialypumui.
Netobuli Ingridos Mockutės fotografijų kūnai susiliečia su greimiškuoju netobulumo pasažu, anatominis nuestetintas kūnas arba nuanatomintas estetiškas kūnas, ranka jo siekianti, ranka jį liečianti yra saugi lygiai kaip vienas kūniškumas apkabintas kito kūniškumo. Kūnas alkanas kūno kaip gobtuvo. Tik kūnas yra kito kūno sauga. Abitas arba korsetas.
Ingridos fotografijos nėra nude fotografijos rafinuoto apsinuoginimo dengimu, bet lygiai taip pat nėra semantinės priedangos kultūrinėmis nuogumo sąlygomis. Atverties ritmika—vandens srovių, odos klosčių, plaukų šuorų, rankų, besitiesiančių iš kūno į kūną, kartais kiek lyriška, emocinga, kartais asketiškai paprasta, gumbuota, gosli, staigi, gruboka. Būtent pastarosios fotografijos, atvaizdai netobulo kūno, nuo kurio nurengtos aukso pjūvio proporcijos, jam simetriški skalbiniai ir anatominis teisingumas, tokie tarsi japoniškąją wabi—rūsties ir nedailumo grožio paslaptį nešą kūnai—iš dulkės į dulkę. Netobulai.
Kūniškai.
(Dr. Salomėja Jastrumskytė
Lietuvos kultūros tyrimų institutas)
Į viršų