Šioje monografijoje „Kritinė teorija ir kultūros politika" autorius Gintautas Mažeikis akcentuoja apofatinę kultūros filosofiją ir kritiką, susijusią su T. Adorno negatyvia dialektika ir S. Žižeko lakaniška mąstymo kritika.
Kritinė teorija nuo pat 1923 metų iki šių dienų dažniausiai yra siejama su Frankfurto mokykla ir Socialinių tyrimų instituto (vok. Institut für Sozialforschung) veikla. Tačiau šiandien ši teorija suvokiama gerokai plačiau. Lietuvoje kritinę teoriją vienaip ar kitaip plėtoja visa aibė filosofų, tačiau reikėtų įžvelgti skirtumą tarp šiuolaikinės politinės filosofijos, poststruktūralizmo, naujojo marksizmo, nihilizmo ir nuoseklios kritinės teorijos. Platesnė kritinės teorijos samprata aprėpia klasinio pasirinkimo, nacionalizmo, postkolonializmo, rasizmo, genderizmo studijas, be to, prireikus remiamasi ne tik Vakarų marksizmo bei psichoanalizės, bet ir poststruktūralistinėmis teorijomis. Kritinė teorija nėra sistema, kur mokslininkai logiškai tęsia vienas kito tyrinėjimus, – tai veikiau atvilnijusi tam tikrų nuostatų ir panašių metodų banga. Vis dėlto Frankfurto Socialinių tyrimų instituto atliekami tyrimai bus laikomi centrine kritinės teorijos ašimi.
