A. Repšio paroda

Gegužės 8 d. 17 val. bibliotekos galerijoje 13L vyko Andriaus Repšio fotografijų parodos „Paukščio akimis“ atidarymas.

Pasak autoriaus, svarbiausios temos jo kūryboje yra gamta ir religija. Ir iš tiesų, vertinant parodą galima įžvelgti, jog skirtingais komponavimo būdais prieinama prie gamtos ir religijos susijungimo. Lietuviškoje tapatybėje, mūsų savitume, nuo pagoniškų laikų užsimezgęs religinis santykis su gamtos grožiu, didingumu.

A. Repšys pasakoja, jog dažniausiai ėmęsis fotografuoti vieną objektą, galiausiai susidomi kitu netikėtu ir kadro vertu vaizdu. Taip atrado nukritusius medžius, neįprastus jų augimo raštus, spalvų, šešėlių žaismus, įdomias geometrinės figūras arimuose, kryžius ir t.t. Kritę medžiai lyg mūsų istorijos ir praėjusių vertybių simbolis – kažkas, kas buvo vertinga, bet paseno. Kažko juk negebame išlaikyti savo gyvenime, kaip šių medžių šaknų neišlaikė žemė. Žiūrint į šiuos gamtos peizažus apima nostalgijos jausmas, nes atrodo, kad ežeras tarsi dangus, o link jo lyg išgalvoto pasaulio dausų stiebiasi kritęs medis. Tik nuotraukoje jis atrodo gyvas. Kaip žinoma, medis baltų mitologijoje yra vienas svarbiausių simbolių, reiškiančių gyvybę. Tad kritusių medžių fotografijos, užduoda mums žiūrovams klausimą: kas vis dar gyva mūsų lietuviškoje tapatybėje, o kas jau nebe?

Netikroviškumo, magijos įspūdis sukelia didelę nuostabą. Ir visgi viskas, kas gamtoje netikroviška ir magiška yra persipynę su religija. Dronas padeda fotografui stebėti žemę iš viršaus. Tai tokia išskirtinė privilegija, kai gali pakilti virš žemės ir patyrinėti, koks jos paviršius, koks piešinys susidėlioja iš mūsų gyvenimo ant žemės. Žmonės nuo seno troško skristi ir turbūt kiekvienoje religijoje dieviškumas kažkokiu būdu asocijuojasi su tuo kas nežemiška. Dažniausiu nežemiškumo simboliu, kuris tarsi sieja žemę ir dangų yra paukščiai. Pavyzdžiui, Egipto mitologijoje dangaus dievas Horas bei saulės dievas Ra buvo vaizduojami sakalo arba vanago galva ir žmogaus kūnu. Egiptiečių, vėliau graikų ir romėnų mitologijoje labai įdomus yra fenikso mitas. Šis išgalvotas mitinis paukštis iki šių dienų mums reiškia atgimimą. Ir šiandien plačiai vartojamas posakis prisikėlė it feniksas iš pelenų. Mums tai simbolizuoja viltį ir naują pradžią. Pagonybės simbolius pakeitusi kitais, krikščionybė, šventos dvasios simboliu pasirinko baltą balandį. Paukštis, paukščio gebėjimas skristi ne tik religijoje, bet visose gyvenimo srityse masino žmones įvairiausiais istorijos laikotarpiais. Smagiausia, kad nustebti galime ir šiandien, gyvendami XXI amžiuje, kai jau rodos viskas pamatyta, patirta štai – vis atsiranda kažkas naujo ir pažadina mumyse smalsumą bei norą tyrinėti. Technologijų dėka tobulėja ir praturtėja mūsų pasaulio suvokimas.

Gamtos bei architektūros peizažuose įdomių ir netikėtų kompozicijų pagalba autorius kuria kitų objektų asociacijas. Tai, kas pavaizduota yra komponuojama iš gamtos ir architektūros detalių, kurios sudaro kitą reikšmę talpinantį vaizdą. Pavyzdžiui, žuvų veisyklos tvenkiniai atrodo tarsi laimės ratas, salos ežere kaip berniuką besivejantis banginis, mečetė tarsi robotas ar prekybos centro lubos tarsi ištaigingas bažnyčios kupolas.

Žiūrėdami į A.Repšio nuotraukas prisiminsime, kad viskas mūsų gyvenime priklauso nuo požiūrio. Visi pavargstame, tačiau stebuklais persmelgti gamtos vaizdai dažnai padeda pajusti kažką tokio magiško ir didingo, kas pakelia ūpą pripildo kūną ir sielą gyvybės. Parodoje „Paukščio akimis“ galime pasijusti tarsi paukščiai ir šįkart ne debesyse ieškoti kažką primenančių formų – o ant žemės. Aiktelsime, žavėsimės ir įsivaizduosime save skraidant.

Teksto autorė – menotyrininkė, fotografijos kritikė Sandra Kovalik