Istorinių vertybių sugrįžimas

2011 m. Klaipėdos apskrities viešajai I. Simonaitytės bibliotekai ilgalaikei panaudai perdavus Klaipėdos krašto darbo grupės AdM (Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise e. V.) archyvą, jo istorija su šia data nesibaigė. Balandžio 24-ąją AdM draugija bibliotekai perdavė unikalias istorines regalijas – Mėmelio šaulių gildijos karaliaus sidabro grandines, juostą bei Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčios taurę. Karo metu išvežtos iš Klaipėdos krašto, pastaruoju metu šios vertybės buvo saugomos Liuneburgo muziejuje Vokietijoje.
Iškilmingame perdavime dalyvavo AdM draugijos pirmininkas, Klaipėdos miesto garbės pilietis Uvė Jurgštys (Uwe Jurgsties), pavaduotojas Gertas Baltzeris (Gert Baltzer), bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis. Šios istorinės vertybės, sulaukusios žurnalistų bei klaipėdiečių susidomėjimo, eksponuojamos bibliotekos Kraštotyros skaityklos ekspozicijoje.

Šaulių gildija, jos regalijos ir istorija
Mėmelio šaulių gildija, aktyviai gyvavusi šimtmetį, išnyko po Antrojo pasaulinio karo, tačiau mieste paliko savo ženklų – Šaulių gatvės pavadinimas, kilęs nuo šalia pastatytų Šaulių namų ir įrengtos šaudyklos, patys Šaulių gildijos namai (šiuo metu – Koncertų salė) ir šalia esantis parkas.
Kaip teigia istorikas J. Tatoris, viduramžiais Europos miestuose amatininkai, norėdami apginti miesto ir savo interesus, atsispirti kunigaikščiams, ginklavosi. Vėliau tokios sukarintos šaulių organizacijos, praradusios gynybines funkcijas, virto kultūrinėmis ir sportinėmis.
Pirmoji Mėmelio šaulių gildija įkurta 1354 m. J. Zembrickis taip pat mini, kad ši gildija pirmąją privilegiją gavo 1697 m. Karaliaučiuje, po metų jai buvo suteiktas Šaulių statutas. Jį vėliau patvirtino tuometis Prūsijos karalius Frydrichas I. Šį statutą sudarė 26 straipsniai, jame įtvirtintos baudos (pvz., keikimasis buvo baudžiamas 15 grašių), o už baudas surinkti pinigai buvo skiriami šaudyklai išlaikyti. Tame pačiame statute minima ir Geriausio šaulio premija. Deja, Septynerių metų karo (1756–1763) metu, 1757 m., smarkiai nukentėjo sąjungos šaudykla, pati gildija ėmė prarasti savo reikšmę ir iširo. Ji atkurta praėjus 80-iai metų, 1838 m. Jos statutą patvirtino karalius, 1841 m. gildija vėl įsigijo savo šaudyklą, o 1843 m. karaliaus įsaku gavo korporacijos teises. Karalius Frydrichas Vilhelmas IV atsiuntė ne tik privilegijas, bet ir 10 vertingų garbės ženklų. Tai – auksinis medalis su karaliaus atvaizdu, kurį turėjo nešioti gildijos pirmininkas bei devynios sidabrinės plaketės su Vokiečių ordino magistro Vinricho Kniprodės portretais. Jos turėjo būti nešiojamos prisegtos prie juodos-baltos-mėlynos spalvų juostos. Miestas Šaulių gildijai perleido du hektarus žemės, buvusios už tuomečių Liepojos vartų, paskirdamas ją gildijos šaudyklai ir pastatams. Į šią vietą vedanti gatvė buvo pavadinta Šaulių vardu. Jau 1852 m. laikraštyje „Memeler Wochenblatt“ galima rasti skelbimą apie liepos 25–27 d. vyksiančią šventę, kurios metu vyks karaliaus rinkimai – karališkasis šaudymas. Liepos 29 d. numeryje eiliuotu tekstu aprašoma pati šventė ir paskelbtas naujasis Šaulių karalius. 1857 m. laikraščio „Memeler Dampfboot“ liepos 27 d. numeryje galima rasti skelbimą apie vyksiančius karaliaus rinkimus – šventė turėjo tęstis tris dienas ir užsibaigti puota. Vėlesniais metais – ir fejerverkais. Beje, į trečiosios dienos puotą nebuvo įleidžiami vaikai iki 10–12 metų. Proginiai šaudymai ir puotos rengtos ir kitu metu – pvz., švenčiant Prūsijos karaliaus gimtadienį. Tačiau kulminacija būdavo šaulių karaliaus rinkimai.
Taigi, prigijo graži tradicija – kasmet, dažniausiai vasaros viduryje, vykdavo šventė, kurios metu šaudymo rungtyje nugalėjęs gildijos narys būdavo skelbiamas tų metų karaliumi. Vienu metu Šaulių karaliumi buvo ir miesto burmistras, taip pat ir pirkliai, amatininkai, valdininkai, mokytojas, kirpyklos savininkas. Buvo metai, kai karaliais tapo du asmenys arba tas pats asmuo po kelių metų buvo išrinktas vėl. Paskutiniajam karaliui, išrinktam 1939 m., plaketė pagaminta nebuvo. Ant daugumos plakečių ir apdovanojimų galima rasti tuomečių Mėmelio juvelyrų ženklų, kai kurių graviruotos abi pusės. Be karaliaus būdavo išrenkami ir du riteriai – užėmę antrąją ir trečiąją vietas šaudymo varžybose. Šaudyta į laukinių gyvūnų – briedžio, erelio, kiškio ir pan. – formos taikinius, padarytus iš medžio ar kietesnio popieriaus. Pataikyti vien į gyvūną neužtekdavo – ant jo dar būdavo pažymėti ratai su atitinkamu taškų kiekiu. Panašius taikinius rankos ir akies miklinimui naudoja ir šiandieniniai medžiotojai. Taigi, laimėjęs rungtis ir tapęs karaliumi šaulys metus laiko galėjo didžiuotis įspūdinga regalija, kuria pasipuošdavo švenčių dienomis ar gildijos išvykų į kitus miestus metu. Karaliaus grandinės nebuvo statiškas darinys – jų plaketes buvo galima keisti, išimti neišvaizdžias, o vietoje jų prikabinti vertingesnes. Pilnai užpildytos grandinės buvo laikomos tuomečiuose Šaulių namuose (dab. Klaipėdos koncertų salė).
Šaulių namus J. Tatoris apibūdina kaip antrą pagal reikšmingumą pastatą mieste po teatro. 1841 m. įsigiję nemažą žemės plotą, šauliai įsirengė šaudyklą, kurios apsauginiam pylimui panaudojo išlikusią senąją miesto įtvirtinimo dalį. Gana greitai prie dab. Šaulių gatvės pastatytas mūrinis pastatas, pasodintas didelis sodas. Šiame sode pastatyta pakyla orkestrui, stiklinis paviljonas, fontanas. 1878 m. šaudykla rekonstruota, įrengta kėglių aikštelė. Dar 1912 m. pradžioje buvo nuspręsta rekonstruoti Šaulių namus – tai turėjo kainuoti 50 tūkst. markių. Iki pat 1914 m. šaudykla buvo šalia Šaulių sodo, kėglių aikštelė, kuri išardyta po Pirmojo pasaulinio karo, veikė prie buvusios Geležinkelio gatvės (dab. S. Nėries gatvė). Ją panaikinus, kurį laiką žemės sklypas buvo tuščias, vėliau jame pastatyta Vytauto Didžiojo gimnazija ir Raudonojo kryžiaus ligoninė. Kaip kompensacija 1923 m. Šaulių gildijai išnuomotas sklypas šalia Karališkosios giraitės, kur jau 1924 m. karališkojo šaudymo metu išbandyta naujoji šaudykla, kurioje buvo įrengta 12 šaudymo stendų.
Tam tikrais laikotarpiais Šaulių namai ir sodas sėkmingai konkuravo su miesto teatru, čia buvo rengiami koncertai, puotos ir vaidinimai, vykdavo įvairių organizacijų susirinkimai, iškilmingi minėjimai ir posėdžiai. Išsamiai Šaulių namus ir juose vykdavusius renginius aprašo mokytojas B. le Coutre knygoje „Mano miestas Klaipėda. 1900–1939 metai“, beje, ir pats vėliau tapęs gildijos nariu. Jis mini į sodą vedusius plačius ir aukštus iš geležies nukaltus vartus, namų viduje buvusį šaulių kambarį, kuriame kabėjo stendas su šaulių karalių pavardėmis, didelį barą bei atskirą vyninę.
Mėgstama šaulių daina, dažnai dainuojama įvairiomis progomis buvo „Medžiotojo meilės daina“ ( vok. „Jägers Liebeslied“, dar vadinama „Ich schieß‘ den Hirsch“). Tai – austrų poeto Franco von Schoberio (Franz von Schober) eilėraštis, kuriam jo draugas garsus kompozitorius Francas Šubertas (Franz Peter Schubert) 1827 m. sukūrė melodiją.
Teigiama, jog XX a. pradžioje Mėmelio šaulių gildija buvo didžiausia tokia šaulių sąjunga visoje Vokietijoje. Skirtinguose šaltiniuose minimas narių skaičius skiriasi, kai kurie jų priskaičiuoja iki 5 tūkst. 1944 m. gildija vis dar tebeturėjo apie 300 narių. Taip pat kai kurie šaltiniai teigia, jog Mėmelio šaulių gildiją galima vadinti seniausia sporto organizacija dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Šiuo atveju grandinių medalius būtų galima įvardinti kaip seniausius atskiros sporto šakos apdovanojimus Lietuvoje.
1923–1939 m. kraštą valdę Lietuvos atstovai į šią organizaciją žiūrėjo kaip į provokišką, galbūt ne visada teisingai ją įvertindami – 1926 m. Šaulių karaliumi tapus vienos didžiausių miesto kirpyklos savininkui Otui Drinkmanui (Otto Drinkmann), lietuviškoje spaudoje jis buvo įvardytas kaip „kažkoks skutėjų mistras“. Nesutarimų būta ir 1938 m., kai Šaulių gildija minėjo savo šimtmetį – jiems nebuvo leista organizuoti iškilmingos eisenos per miestą.
Pasakojama istorija apie šių grandinių išvežimą iš Mėmelio 1944 m. Paskelbus evakuaciją, paskutinio Šaulių karaliaus, karūnuoto dar 1939 m., mėsininko Eriko Kopo (Erich Kopp) žmona negalėjo palikti savo vyro didžiausio turto, todėl besitraukdama regalijas pasiėmė vietoje kitų reikalingų daiktų. Kelionėje ponia Kopp susidūrė su dideliais sunkumais, iš jos buvo reikalaujama palikti bagažą, tačiau moteris regalijas išsaugojo. Pokariu grandinės priklausė Vakarų Vokietijoje gyvenusiai Kopp šeimai, vėliau – juvelyrui, kuris nebuvo susijęs su Klaipėdos kraštu. XX a. 9 deš. regalijos buvo perduotos AdM draugijai kaip išeiviams iš Klaipėdos krašto.

Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia ir Šv. Komunijos taurė
Priekulės evangelikų liuteronų parapija, priklausiusi Mėmelio filijai (filija – bažnyčia neturinti parapijos), įkurta 1587 m., o pirmoji bažnyčia pastatyta 1628 m. Deja, karo su švedais metu ji buvo sugriauta. 1688 m. pradedamas statyti, o po devynerių metų, 1697 m. užbaigiamas naujasis bažnyčios pastatas. Septynerių metų karo metu, 1757 m. užėjus rusų kazokams, bažnyčia vėl nukentėjo, tačiau sugriauta šį kartą nebuvo. 1821 m. bažnyčioje įrengiami vargonai, kurie kainavo 3 tūkst. talerių. 1884 m. ilgą laiką neremontuota bažnyčia buvo uždaryta rekonstrukcijai. Jos metu, 1885 m. iš vakarinės bažnyčios pusės buvo pristatytas bokštas. Antrojo pasaulinio karo metu nukentėjusi, bažnyčia galutinai nugriauta sovietmečiu.
Kunigas Karlas Vilhelmas Augustas Cipelis (Carl Wilhelm August Zippel) Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčioje išdirbo 59-erius metus. Jo penkiasdešimtmečio proga 1854 m. dailininkas iš Karaliaučiaus nutapė kunigo paveikslą. Šis paveikslas kunigui buvo padovanotas kartu su sidabrine Šv. Komunijai skirta taure. Po kunigo mirties paveikslas kabojo Priekulės bažnyčioje, jį mini ir rašytoja I. Simonaitytė. Šio kunigo sūnus Rudolfas Andrius Cipelis (Rudolf Andreas Zippel) dirbo kunigu Šv. Jokūbo bažnyčioje Mėmelyje ir redagavo pirmąjį lietuvių laikraštį „Lietuvininkų prietelis“.
Paskutinysis Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Martynas Vanagas (Martin Wannags), 1944 m. spalį besitraukdamas, pasiėmė ir apeiginę taurę, 1854 m. dovanotą kunigui K. V. A. Zipeliui. Ši sidabrinė taurė, kurios vidus auksuotas, graviruota. Vienoje jos pusėje – dedikacija jubiliatui ir įteikimo data, kitoje – tuometė Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia, kuri dar be bokšto. Po karo taurė vienu metu priklausė Lienco (Lienz) miesto Austrijoje protestantų bendruomenei. Kaip teigia kraštotyrininkas G. Jankus, 1967 m. už 1 tūkst. markių ją nupirko AdM draugija ir perdavė eksponuoti Manheimo miesto muziejaus Mėmelio rinkiniui.

Straipsnį paruošė Viktorija Karalienė