Virginija Kochanskytė

už programą ir kompaktinę plokštelę „Ak, visko buvo...“ (dedikacija I. Simonaitytei)

Gimė 1952 m. liepos 3 d. Kaune. Kauno dramos teatro aktorė, skaitovė. UNICEF Geros valios ambasadorė, lietuviškojo žodžio puoselėtoja ir skleidėja.
Mokėsi Juozo Gruodžio muzikos mokyklos akordeono klasėje.
Teatro sąjungos ir Meno Kūrėjų asociacijos narė. Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto (LFR-lietuvių filologija ir režisūra) scenos kalbos dėstytoja. Baigusi Lietuvos Konservatoriją (dabar Muzikos akademiją), vaidino Šiaulių ir Kauno dramos teatruose. Garsiausių šalies režisierių spektakliuose yra sukūrusi daug įdomių ir įsimintinų vaidmenų, už kuriuos yra pelniusi ne vieną aukštą apdovanojimą. Tačiau didžiąją savo kūrybinės energijos dalį aktorė skiria kameriniams projektams. Ją pelnytai galima vadinti viena pirmųjų aktorių, kuri Lietuvos teatrinėje erdvėje įtvirtino „poezijos artistės“ sampratą kaip savarankišką, savitą ir labai įdomų žanrą. Nors pradžioje lengva nebuvo: pirmąsias poezijos programas aktorė kūrė turėdama teatre itin daug vaidmenų. Šiuo metu Kochanskytė pati rašo kamerinių spektaklių scenarijus, juos režisuoja, kuria įvairių Lietuvos ir užsienio poetų bei rašytojų literatūrines kompozicijas. Taip pat ji yra inicijavusi, režisavusi ir drauge su kitų sričių menininkais (muzikais, dailininkais) atlikusi daugybę projektų, kuriuos žiūrovai mato tiek prestižiniuose šalies meno renginiuose (Kauno „Pažaislio vienuolyno festivalyje“, Nidos „Tomo Manno festivalyje“, Klaipėdos „Jūros šventėje“, „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“ ir kt.), tiek ir atokiausių Lietuvos miestelių kultūros namų ir mokyklų salėse. Su savo koncertinėmis programomis aktorė ne kartą yra gastroliavusi JAV, Kanadoje, Čekijoje, Estijoje ir kt.
Anksti supratusi, jog labiausiai kultūrinės patirties trūksta nuošaliau nuo didžiųjų kultūros centrų gyvenantiems žmonėms, savo poetines programas jiems dovanodavo dar tada, kai apie kultūrinės labdaros ir paramos projektus Lietuvoje niekas nekalbėjo. O ji, dar toli iki Sąjūdžio laikų, tyliai, be jokios reklamos jau buvo tapusi dažna viešnia neįgalių vaikų mokyklose, ligoninėse, senelių namuose, kur poetino žodžio ir savo balso galia džiugino čia gyvenusius žmones. Aktorės teigimu, jai visada buvo artima Nobelio literatūros premijos laureatės, lenkų poetės Visłavos Šimborskos nuostata: „norėčiau savęs, mylinčios žmones, o ne žmogiškumą“. Ši mintis nuolat yra pabrėžiama kiekviename aktorės projekte, kuomet ji teatro kalba pasakoja apie tuos, kurie, nepaisydami net nepalankiausių aplinkybių, sugeba kurti džiaugsmingą ne tik savo, bet ir kitų žmonių gyvenimą.
Ekologinėse akcijose, Sąjūdžio mitinguose aktorės įtaigus balsas, pripildytas keliančios žmogaus dvasią energijos, stiprino žmonių širdyse tikėjimą ir viltį, kad laisvės troškimas bus apvainikuotas pergale.
Ji yra įrašiusi B. Baltrušaitytės poezijos plokštelę „Karti žolė“ (drauge su kompozitoriumi M. Urbaičiu); kompaktines plokšteles: „J. Aistis. Poezija“ (drauge su aktoriumi P. Venslovu), „Bernardas Brazdžionis „Per pasaulį keliauja žmogus“ (drauge su aktoriumi P. Venslovu, kompozitoriumi Vidmantu Bartuliu), „Romansero bėgančiam laikui“ (drauge su gitaristu Sauliumi Lipčiumi), „Piligrimo keliu. Dedikacija Adomui Mickevičiui.“ (drauge su aktoriumi P. Venslovu ir kompozitoriumi Vidmantu Bartuliu), „Gyvenimo pasakos. Kalėdinė impresija.“ (drauge su dainininke G. Zeicaite ir pianiste E. Zizaite), „M. K. Oginskis. Atsisveikinimas su Tėvyne.“ (drauge su pianiste Š. Čepliauskaite ir dainininke G. Zeicaite).