Juozas Marcinkus

Prozininkas, poetas
(1928-11-22 Klibaliai (Kelmės r.) – 2004-05-17 Klaipėda)

1941 m., dar rašytojui būnant paaugliu, karo sprogmuo atėmė regėjimą. Nuo 1947 m. Juozas Marcinkus mokėsi Kauno aklųjų internate, vėliau, dirbdamas telefonininku, baigė vakarinę vidurinę mokyklą, 1976 m. – Šiaulių pedagoginį institutą. Ilgai dirbo Aklųjų draugijos Klaipėdos gamybinio mokymo kombinato direktoriumi, suaugusiųjų aklųjų mokyklos mokytoju, 1988-1992 m. LASS bibliotekos vyr. bibliotekininku, vadovavo „Eldijos“ leidyklai. Nuo 1979 m. – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Garbės narys, nuo 1991 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Juozas Marcinkus išleido apsakymų ir apysakų rinkinius „Tą vasarą“ (1986), „Rudžius“ (1991), „Juodieji gandrai“ (1992), „Kaip deganti saulė“ (1997), „O žemė krūpčiojo“ (1998); eilėraščių rinkinį „Kur pūčiau beržinę tošį“ (1994), rinktinę „Ten kur tėviškė kuprota“ (2000), atsiminimų knygas „Širdies kaitra“ (1986), „Menu juos“ (1998), parengė L. Šmerauskienės atsiminimus apie Salį Šemerį „Mes buvom tokie...“ (1997) ir kt. Kai kurios knygos išleistos ir Brailio raštu.
Pasak prof. Vytauto Kubiliaus, autobiografiniuose Juozo Marcinkaus apsakymuose ir apysakose pasakojama žemaitiškais dialogais ir prieškarinio kaimo vaizdais nuspalvinta apakusio berniuko gyvenimo istorija, skaidoma į novelinius epizodus, persmelkta gyvastingumo ir veržlumo dvasia, eilėraščiuose svyruojama tarp patetiškos publicistikos ir jausmingo dainiškumo.
1996 m. rašytojas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu.

1993 m. Juozo Marcinkaus kūryba įvertinta Ievos Simonaitytės literatūrine premija.