Romas Sadauskas

Prozininkas (1938-11-21 Marijampolė)

Prozininkas Romas Sadauskas 1966 m. baigė Vilniaus universitetą, 1982 m. Prahos (Čekija) aukštąją ekologijos mokyklą. Dirbo Lietuvos radijuje ir televizijoje, „Literatūros ir meno“, „Mūsų gamtos“, „Kultūros barų“ redakcijose, 1964-1968 m. „Jaunimo gretų“ vyr. redaktoriumi, 1983-1987 m. LRS Klaipėdos skyriaus sekretoriumi. 1996 m. pradėjo „Valstiečių laikraščio“ publicisto darbą, nuo 1974 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Su Klaipėdos kraštu Romą Sadauską sieja rašytojiška veikla.
Rašytojas išleido publicistinių straipsnių, apybraižų ir esė rinkinius „Prie gimtojo slenksčio“ (1972), „Kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus“ (1973), „Gerumas“ (1979), „Ten ir atgal“ (1979) „Turėk savyje draustinį“ (1981), „Laimingų žmonių gyvenimas“ (1983), „Bambeklio užrašai arba laiškai į Druskininkus“ (1994), „Dygsniai gyvenimo pamušale“ (2002); romaną „Ežerėnų papartis“ (1986), miniatiūrų rinkinį „Rudens padraikos“ (1997), glaustų eseistinių svarstymų ir aforizmų rinkinius „Būta nebūta“ (1998), „Mintynėlis“ (2003), poezijos knygas „Eilėraščiai nuo upių“ (2003), „Atvirlaiškiai ir atvirukai iš Druskininkų“ (2004), „Vėlyvoji: intima familiaris“ (2005); knygeles vaikams „Mažas girios dienoraštis“ (1976), „Saulius“ (1983), „Saulius ir jo suaugusieji“ (1988), „Saulės laikrodžių meistras“ (1995), „Nuo pilies ant pilies“ (1997), „Kaip būti geram“ (1998), „Karaliai ir mašalai“ (2005), poezijos knygą „Ta žmogmedžio gentis“ (2008). Pasaka „Smėlinukas“ išversta į anglų, japonų ir portugalų kalbas.
Rašytojo tekstuose sprendžiamos ekologinės ir moralinių santykių problemos, pasakojami kelionių, gamtos įspūdžiai, kuriami žmonių portretai, raginama pagarbiai elgtis su žeme ir tobulinti savo santykius su pasauliu. Apybraižoms būdinga lyrizmas, literatūrinė kultūra ir stiliaus individualumas, nuteikiantis apmąstymams. Kūriniuose vaikams smerkiamas vartotojiškas gamtos suvokimas, vaizduojamas miesto paauglio pasaulis.
1969 m. Romas Sadauskas apdovanotas LTSR Aukščiausiosios Tarybos Garbės raštu, 1979 m. V. Kapsuko premija už publicistiką, Japonijos vaikų literatūros asociacijos premijos laureatas.

1987 m. pirmasis pelnė Ievos Simonaitytės literatūrinę premiją už romaną „Ežerėnų papartis“.

Vytautas Kubilius

Literatūrologas, literatūros kritikas
(1926-11-23 Aukštadvario km. (Rokiškio apsk.) – 2004-02-17 Vilnius)

Vytautas Kubilius mokėsi Vilkijos gimnazijoje, studijavo Kauno ir Vilniaus universitetuose lietuvių filologiją. 1952-2002 metais dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute aspirantu, jaunesniuoju mokslo darbuotoju, vyriausiuoju mokslo darbuotoju, Šiuolaikinės literatūros skyriaus vadovu, instituto tarybos pirmininku. Vytautas Kubilius buvo Lietuvos piliečių chartijos kūrėjas, Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamojo senato ir Senato narys, vadovavo Lietuvių literatūros katedrai (1992-1995), nuo 1956 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Jam rūpėjo lyginamosios literatūros istorijos mokslo aspektai, ryšiai su kitomis kultūromis. Reikšmingos profesoriaus, habilituoto daktaro mokslinės publikacijos skelbtos Latvijoje, Estijoje, Vengrijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir kitur.
Vytauto Kubiliaus literatūros straipsniuose ir monografijose iškeliama kūrėjo asmenybė, dėstymui būdingas eseistinis metaforinis stilius, psichologinė kūrybos interpretacija.
Literatūrologas parašė daugiau kaip dvi dešimtis knygų, tai – monografijos apie daugelį žymių lietuvių rašytojų (I. Simonaitytę, K. Borutą, J. Aistį, S. Nėrį, T. Tilvytį, A. Vaičiulaitį ir kitus), moksliniai veikalai – „XX amžiaus lietuvių lyrika“ (1982), „Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas“ (1983), „Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje“ (1993), „XX amžiaus literatūros istorija“ (1995), studija apie lietuvių literatūrą vokiečių okupacijos metais „Neparklupdyta mūza“ (2001), straipsnių rinkiniai „Problemos ir situacijos“ (1990), „Literatūra istorijos lūžyje“ (1997), „Tautinė literatūra globalizacijos amžiuje“ (2003), parengė dvitomę lietuvių poezijos antologiją, rašė įvairius įvadinius straipsnius, sudarė keletą poezijos rinktinių, aprašė daug teorinių ir istoriografinių tyrinėjimų.
Profesoriui 1998 m. įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius.

1988 m. už knygą „Ievos Simonaitytės kūryba“ apdovanotas Ievos Simonaitytės literatūrine premija.

Kostas Kaukas

Prozininkas, žurnalistas
(192-01-28 Duselninkai (Alytaus r.))

Rašytojas Kostas Kaukas 1939-1941 m. mokėsi Dubėnų (Alytaus r.) mokykloje, 1946- 1949 m. – VU parengiamuosiuose kursuose, 1949-1954 m. studijavo VU Istorijos – filologijos fakultete, įgijo žurnalisto specialybę. 1950 m. pradėjo darbą laikraščių, televizijos ir radijo redakcijose. Nuo 1980 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Nepriklausomybės metus rašytojas pasitiko aktyviai besidarbuodamas Sąjūdyje.
Kostas Kaukas yra parašęs virš 30 satyrinės prozos knygų, kūrinių vaikams ir jaunimui, parengė leidinių skirtų Mažajai Lietuvai, talkininkavo kuriant „Mažosios Lietuvos enciklopediją“. Žymiausi rašytojo satyros kūriniai „Milžinų sąspyriai“ (1975) „Didesni už save“ (1980), „Užterštas lizdas“ (1983), „Užu stalo – gaidys“ (2000), „Karalienės Mikaldos pranašystės pildosi – grožinė literatūra papjauta“ (2007), trilogija „Musei geriau“ (1988), „Musei vis dar geriau“ (1993), „Paskutinis kaifas“ (1997), knygos vaikams ir jaunimui „Paklausk ąžuolą“ (1984), „Baltųjų varnų eiguva“ (1997), 1995-1997 m. išleista trilogija „Apybraižos apie lietuvininkų tragediją“, Sąjūdžio 20-mečiui skirtos knygos „Sunki ir laisvės našta“ (2008) bei „Pragaro šiokiadieniai ir šventės“ (2008).
Rašytojas savo satyriniai kūriniais, apysakomis ir apsakymais gilinasi į sustabarėjusią žmonių sąmonę gindamas žmogiškumą bei ieškodamas teisybės gyvenime. Kita svarbi Kosto Kauko kūrybos tema yra narkomanijos kaip žmogaus ir visuomenės dvasinės bei fizinės žaizdos atskleidimas ir vaizdavimas. Tai Kosto Kauko apysakos, susilaukusios didelio dėmesio, įtrauktos į bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų chrestomatijas, ir kaip grožinė, ir kaip pedagoginė literatūra. Trečias dalykas vyraujantis rašytojo raštuose – Mažosios Lietuvos istorija ir dabartis.

1989 m. Kostas Kaukas apdovanotas Ievos Simonaitytės literatūrine premija už tragikomišką apysaką „Musei geriau“.

Ona Pajedaitė

Fotomenininkė, pedagogė, publicistė
(1925-07-07 Galvydžų km. (Anykščių r.))

Ona Pajedaitė 1944 m. baigė Anykščių gimanziją, 1945-1950 m. studijavo lituanistiką Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete. 1948-1975 m. dirbo Vilniaus Lengvosios pramonės technikume lietuvių kalbos ir literatūros dėstytoja, 1953-1961 m. direktoriaus pavaduotoja mokymo reikalams. Nuo 1981 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė.
Fotomenininkė nuo 1980 m. surengė apie 50 parodų, kurios eksponuotos apie 180 kartų. Fotoparodos skirtos lietuvių rašytojams : K. Donelaičiui, S. Daukantui, A. Baranauskui, V. Kudirkai, Maironiui, Vaižgantui, J. Biliūnui, A. Vienuoliui, V. Krėvei, V. M. Putinui, I. Simonaitytei, J. Baltušiui, J. Marcinkevičiui ir kt., taip pat dailininkams, aktoriams, kultūros, mokslo ir politikos veikėjams.
Ona Pajedaitė rengė ne tik parodas, bet yra išleidusi ir keletą fotoalbumų „Ji buvo Simonaitytė“ (1988), „Mano Mickevičius“ (2001), „Ir kitų akimis“ (2005), „Kelionių mozaika“ (2005); knygą „Šiltoj kupetoj“ (2004); parengė prisiminimų-eilėraščių knygą „Kasdienės mintys“; sudarė ir išleido dvi edukacines kompaktines plokšteles „Lietuvių rašytojai klasikai: M. Valančius, A. Baranauskas, V. Kudirka, Maironis, Vaižgantas, B. Brazdžionis, K. Bradūnas, Just. Marcinkevičius“ (2005) ir „Lietuvių rašytojai klasikai ir A. Mickevičius“ (2006).
2005 m. Onai Pajedaitei įteiktas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius.

1990 m. fotomenininkė apdovanota Ievos Simonaitytės literatūrine premija už leidinį „Ji buvo Simonaitytė“.

Stasys Jonauskas

Poetas
(1948-03-28 Gėsalai (Skuodo r.))

Poetas Stasys Jonauskas 1964 m. baigė Gėsalų aštuonmetę, 1965 m. Skuodo vidurinę mokyklą, 1970 m. Žemės ūkio akademijos agronomijos fakultetą, 1981 m. Maskvos M. Gorkio literatūros instituto aukštuosius literatūros kursus. 1967-1979 m. ir nuo 1981 m. dirba Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redakcijoje.
Išleido eilėraščių rinkinius „Didelis laukas“ (1973), „Darbų vardai“ (1977), „Lekia kaip metai“ (1981), „Spindulys po žeme“ (1984), „Spaliai“ (1986), „Šiuolaikiniai rugiai“ (1990), „Širdis plaka delčią“ (1998), rinktinę su naujų eilėraščių skyrium „Žolės balsas“ (2004), eilėraščių rinkinį vaikams „Šoka žaliosios varlytės“ (1995), sudarė Skuodo literatų poezijos rinktinę „Prie Bartuvos ir Luobos“ (1993).
Pirmajame Stasio Jonausko eilėraščių rinkinyje jaučiama tuometinės poezijos, ypač Marcelijaus Martinaičio, įtaka. Vėlesniuose leidiniuose sukuriamas savitas poetinis pasaulis, kuriam būdingas vaizdų konkretumas, objektyvus pasakojimas, kurio centre žemdirbio darbų ciklas, augalai ir gyvūnai. Gamtos pasaulis – pagrindinė tema ir eilėraščiuose vaikams. Stasio Jonausko kūryba versta į ukrainiečių, rusų, latvių, prancūzų, vengrų ir daugelį kitų kalbų.
Poetas apdovanotas daugybe įvairių literatūrinių premijų. 1982 m. laimėjo S. Nėries prizą už eilėraščių knygą „Lekia kaip metai“, 1987 m. „Poezijos pavasario“ laureatas už eilėraščių knygą „Spaliai“, 2000 m. P. Širvio premija už eilėraščių knygą „Širdis plaka delčią“, 2003 m. S. Daukanto premija vėl už knygą „Širdis plaka delčią“, už poezijos rinktinę „Žolės balsas“ 2004 m. apdovanotas Jotvingių premija, 2005 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos premija.

1991 m. apdovanotas Ievos Simonaitytės literatūrine premija už eilėraščių knygą “Šiuolaikiniai rugiai”.

Vladas Nausėdas

Poetas, vertėjas, pedagogas, kultūros istorikas
(1911-07-02 Žakainiai (Šilutės r.) – 1983-06-06 Klaipėda)

Vladas Nausėdas studijavo Vytauto Didžiojo universitete, 1940 m. baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1934 m. dirbo Švietimo ministerijoje, radiofone. 1941 m. septyneriems metams ištremtas į Sibirą. Grįžęs mokytojavo Šilutėje. Vėliau dirbo Klaipėdos srities bei miesto švietimo skyriuje, rūpinosi srities pedagogų metodiniu švietimu, organizavo seminarus, kursus, lankėsi apskrities rajonuose, mokytojavo Klaipėdos pirmojoje vidurinėje (dabar Vytauto Didžiojo gimnazija), 10-oje vidurinėje (dabar Sendvario) mokyklose, 1962-1972 m. buvo pastarosios direktorius.
Apie 1955 m. pradėjo versti vokiečių klasikų J. V. Getės, F. Šilerio, H. Heinės eilėraščius, juos spausdino vietinėje ir respublikinėje spaudoje. Pats reikšmingiausias V. Nausėdo darbas – senojo germanų herojinio epo „Nibelungų giesmė“ (1980) vertimas į lietuvių kalbą. Vladas Nausėdas reiškėsi ne tik kaip vertėjas, 1991 m. buvo išleista jo anksčiau parašytų eilėraščių rinktinė „Saulėlydžio žaros“.
Poetas domėjosi Mažosios Lietuvos kultūros, švietimo istorija, parašė studiją „Lietuviškos mokyklos Prūsijoje XVI-XVIII amžiuje“, rinko medžiagą Klaipėdos krašto lietuviškųjų mokyklų istorijai.

Po mirties, 1992 m. Vladui Nausėdui skirta Ievos Simonaitytės literatūrinė premija už eilėraščių rinktinę „Saulėlydžio žaros“.

Juozas Marcinkus

Prozininkas, poetas
(1928-11-22 Klibaliai (Kelmės r.) – 2004-05-17 Klaipėda)

1941 m., dar rašytojui būnant paaugliu, karo sprogmuo atėmė regėjimą. Nuo 1947 m. Juozas Marcinkus mokėsi Kauno aklųjų internate, vėliau, dirbdamas telefonininku, baigė vakarinę vidurinę mokyklą, 1976 m. – Šiaulių pedagoginį institutą. Ilgai dirbo Aklųjų draugijos Klaipėdos gamybinio mokymo kombinato direktoriumi, suaugusiųjų aklųjų mokyklos mokytoju, 1988-1992 m. LASS bibliotekos vyr. bibliotekininku, vadovavo „Eldijos“ leidyklai. Nuo 1979 m. – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Garbės narys, nuo 1991 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Juozas Marcinkus išleido apsakymų ir apysakų rinkinius „Tą vasarą“ (1986), „Rudžius“ (1991), „Juodieji gandrai“ (1992), „Kaip deganti saulė“ (1997), „O žemė krūpčiojo“ (1998); eilėraščių rinkinį „Kur pūčiau beržinę tošį“ (1994), rinktinę „Ten kur tėviškė kuprota“ (2000), atsiminimų knygas „Širdies kaitra“ (1986), „Menu juos“ (1998), parengė L. Šmerauskienės atsiminimus apie Salį Šemerį „Mes buvom tokie...“ (1997) ir kt. Kai kurios knygos išleistos ir Brailio raštu.
Pasak prof. Vytauto Kubiliaus, autobiografiniuose Juozo Marcinkaus apsakymuose ir apysakose pasakojama žemaitiškais dialogais ir prieškarinio kaimo vaizdais nuspalvinta apakusio berniuko gyvenimo istorija, skaidoma į novelinius epizodus, persmelkta gyvastingumo ir veržlumo dvasia, eilėraščiuose svyruojama tarp patetiškos publicistikos ir jausmingo dainiškumo.
1996 m. rašytojas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu.

1993 m. Juozo Marcinkaus kūryba įvertinta Ievos Simonaitytės literatūrine premija.

Bronė Liniauskienė

Poetė, pedagogė
(1923-03-20 Žilionių k. (Radviliškio r.))

1931-1935 m. poetė mokėsi Vėriškių (Radviliškio r.) pradinėje mokykloje, 1935-1937 m. – Šeduvos (Radviliškio r.) progimnazijoje, 1937-1941 m. – Šeduvos „Saulės“ progimnazijoje, 1941-1943 m. – Panevėžio mergaičių gimnazijoje. 1957-1963 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete, įgijo lituanistės specialybę. 1960-2001 m. dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Gargždų, Skuodo ir Kretingos mokyklose. Nuo 1983 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Bronė Liniauskienė kurti pradėjo dar gimnazijos suole. Literatūriniuose moksleivių vakaruose ji skaitė savo eiles kartu su Vytautu Mačerniu, Prane Aukštikalnyte – Jokimaitiene, Gediminu Jokimaičiu, Pauliumi Dreviniu ir Eugenijumi Matuzevičiumi. Poetė išleido eilėraščių rinkinius: „Palei žydintį lauką“ (1978), „Tylūs pasikalbėjimai“ (1983), „Pašauksiu medį“ (1987), „Taip dūžta laikas“ (1993), „Ant vakaro kranto“ (2003), „Kregždės praauga dangų“ (2008).
Pasak literatūrologės dr. Žydronės Kolevinskienės poetės kūryboje juntamas glaudus žmogaus ir gimtosios žemės, žmogaus ir gamtos ryšys. Ji remiasi tuo, kas ilgiausiai išlieka – įspūdžiais, patirtais vaikystėje.
2003 m. už nuopelnus krašto švietimui ir kultūrai suteiktas Kretingos rajono Garbės pilietės vardas.

1994 m. Bronei Liniauskienei už poezijos rinktinę „Taip dūžta laikas“ įteikta Ievos Simonaitytės literatūrinė premija.

Vytautas Brencius

Poetas, publicistas
(1945-11-15 Šaukliai (Skuodo r.))

Poetas 1964 m. baigė Belomorsko techninę jūreivystės mokyklą, 1974 m. – Maskvos liaudies meno universitete fotografijos meistriškumo fakultetą, vėliau M. Gorkio literatūros institutą. Vytautas Brencius daugelį metų praleido jūroje, dirbo matrosu, žuvų gaudymo meistru, okeanologu, bocmanu. Darbavosi laikraščio „Lietuvos žvejys“ redakcijos fotokorespondentu. Nuo 1980 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Vytautas Brencius išleido eilėraščių rinkinius „Sugrįžimų šviesa“ (1976), „Gėlių lietus“ (1980), „Žemė jūros taurėj“ (1984), „Yra likimo bangos“ (1987), „Po klajonių ženklu“ (1994), „Žydrasparnė jūros paukštė: meilės lyrika“ (2001), eiliuotą pasaką „Banginukas žemę suka“ (1994) bei apybraižų knygą iš jūrininkų gyvenimo „Jūra - mūsų duona“ (1987). Kūryba taip pat versta ir leista rusų kalba.
Vyraujanti poeto kūrinių tema – marinistika.
1980 m. Vytautui Brenciui įteikta Žvejų premija už kūrinius marinistine tematika, 1987 m. „Pergalės“ žurnalo premija už geriausią publicistiką, 1988 m. dar viena Žvejų premija, šį kartą už knygą „Jūra – mūsų duona“.

1995 m. poetui skirta Ievos Simonaitytės literatūrinė premija už poezijos knygą „Po klajonių ženklu“.

Rimantas Černiauskas

Prozininkas, dramaturgas

(1950 09 10 Daugai (Alytaus r.))

1968 m. Rimantas Černiauskas baigė Švėkšnos vidurinę mokyklą, 1973 m. – Vilniaus universiteto matematikos fakultetą. 1973-1976 m. – dirbo Klaipėdos 14–osios vidurinės mokyklos mokytoju, 1976-1988 m. – Suaugusiųjų aklųjų mokyklos Klaipėdos skyriaus mokytoju. Nuo 1984 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys, 1987 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininku, kuriuo yra iki šiol.
Rašytojas savo literatūrinį kelią pradėjo eilėraščiais, nuo 1974 m. reiškiasi kaip prozininkas. Išleido apysakų ir apsakymų knygas „Šiapus debesų“ (1980), „Gusto istorijos“ (1983), „Tikrieji miestelio vyrai“ (1990), „Laužai palėpėse“ (1995), „Jūra yra sūri“ (1997), „Gustas: Grotesko novelės“ (1997), „Kairiarankių šalis“ (2000), pjesių rinkinį „Nuoširdumo klubas“ (1992), novelių romaną „Samdomo žudiko išpažintis“ (2004), apysakų knygelę vaikams „Pasakėlės vaikams, vanagams ir sliekams“ (2003) ir jos tęsinį „Slieko pasaka“ ((2007) „Metų knygos rinkimuose 2007“ pripažinta geriausia knyga vaikams). Rašytojo kūryba versta į lenkų, švedų, ispanų, prancūzų , rusų kalbas.
Rimanto Černiausko apsakymams būdinga ryški pradžia, iš karto pereinanti į veiksmą, dramatiška situacija, atskleidžianti komplikuotus veikėjų charakterius, bei akcentuota pabaiga. Novelėse apie Gustą originaliai vartojama grotesko bei paradokso technika, kuriamas glaustas bei apibendrinantis siužetas.
1987 m. rašytojas apdovanotas M. Gorkio literatūrine premija už knygą rusų kalba „Voinstvennyj charakter“.

1996 m. Rimantas Černiauskas pelnė Ievos Simonaitytės literatūrinę premiją už knygą „Laužai palėpėse“.