Nugrimzdusi Klaipėda

Jovitos Saulėnienės ir Rasos Tarik knygoje „Nugrimzdusi Klaipėda“ vokiečių ir lietuvių kalbomis pateikiama medžiaga apie Klaipėdos, anksčiau vadinto Memeliu, miesto istoriją, jo raidą, skirtingo luomo ir profesijų miestiečių gyvenseną bei jauseną, žymius architektūros statinius, tradicijas pačių gyventojų ar mieste apsilankiusių žymių žmonių akimis. Knyga gali sudominti tyrinėjančius Klaipėdos miesto istorinę kultūrinę praeitį. Iliustruojama Klaipėdos ankstesniųjų dailininkų meniniais darbais, taip pat senaisiais žemėlapiais ir kitokia dokumentine medžiaga.

Tai buvo prieš Japonų karą. Iš kažkur pradėjo sklisti gandai, kad Klaipėda nugrims. Bet tai nebuvo dar taip baisu. Pašnekės ir vėl nutils. Ir ne taip į baimę varo. Bet vieną vakarą atbėgo kažkokia Padagik ir pradėjo versti: „Kaip čia bus, kad pradės ristis jūros bangos per namus, gyvuliai baubs, žemė smuks iš po kojų – žmonės verks – pražūtis!“ Visi akis išplėtė, lyg tuoj tai ir įvyks. Ji sako: „Aš dar atėjau su Jumis atsisveikint, rytą jau išvažiuosiu aukštyn, reiks skubėt, kad ir nenuskęsčiau. Kas čia tik bus! O jūs mislijat čia pasilikt?

Geriau kur nuvažiuot. „Na, juk valdžia ir turi žinoti, kad Klaipėda nugrims, ana sugalvos ką nors, – sakė Srugienė. – Ji ūkininkė ir visą amžių čia gyvenu: čia karvės, kiaulės, žąsys, vištos, arkliai. Kaip jai į galvą šauna bėgti!“ „Aš ir nieko nesapnavau, juk daug nusapnuoji, turbūt prasimano kas.“ Visi paliko rimti, niekas jokių juokų nebekrėtė, visaip šiame sviete nutinka. Ir tie gandai ne tik dabar, jie buvo nešiojami ir anksčiau. Ir Klaipėda tebestovi.

ištraukos iš „Nugrimzdusi Klaipėda“