Pasaulio krašte

Tai ketvirtoji E. Karnauskaitės knyga. Autorė cikliniame metų laike atskleidžia bauginančiai nuogą moters sielą. Nors poetė įvardina vyksmo kryptį - „tolstant nuo romantizmo", tačiau ji preciziškai kuria prasmės spektaklį, kuriame pagrindinis vaidmuo tenka fatališkos meilės ilgesiui, o jos neišsipildymas tampa pagrindiniu eilėraščių genu. Aistringai vienatvę išgyvenanti eilėraščių moteris veikia dvipolėje erdvėje ir yra priversta balansuoti tarp baigties ir neišsipildymo. Pasaulio krašte, kad ir kur jis bebūtų - savoje pajūrio erdvėje ar svetimame, atšiauriame Gotlande - skamba itin tyli viltis.

šią rytmečio valandą kai miestas dar tyliai mieguistai alsuoja kai virpa už lango rasoti jazminai iš lėto prisikelia visos senamiesčio katės ir slepias nakties padarėliai ežiai žvelgiu į nulijusį dangų tenai neatspindi nei gatvės nei žmonės nei vidurnakčio kalbos po langu meilės prisipažinimai agresyvūs riksmai net bukapročiai lėktuvai nebando įsirašyti į vaiskų ryto peizažą jokie netikėti garsai jokie disonansai neplėšia miglotų atlaso paklodžių automobiliai nežeidžia šio tobulo ritmo iš kiemų išvažiuoja tarsi ant oro pagalvių tarsi viskas jau būtų ir nieko daugiau nereikėtų tik Kažkieno parašo šios drobės kampe saulei nušvitus

Eilėraštis „Tobulas rytas“