Karalių miestas be karalių

Ši meninės publicistikos knyga „Karalių miestas be karalių“ skirta Karaliaučiaus krašto šiandienai. Dirbdamas Lietuvos generalinio konsulato Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje kultūros atašė, Arvydas Juozaitis iš arti mato didžiulius pokyčius, vykstančius Mažojoje Lietuvoje arba Rytų Prūsijoje, po II pasaulinio karo atitekusioje Rusijos Federacijai. Nepaprastai gyvas, aistringas, istorinių lygiagrečių ir šiandienos aktualijų kupinas pasakojimas veda skaitytoją iš vienos vigilijos į kitą, siūlydamas iš naujo atrasti didįjį kaimynų Miestą ir visapusiškai derlingą kraštą.

Tad skubėjime į Miestą, į netikrą srities sostinę, kol nepražuvome laukuose, pakelėse ir kapinėse. Asfaltuotais keliais skubėkime, kurie čia geri, dar vokiečių nutiesti ir apsodinti vešliais medžiais, kamienais ir laja formuojančiais tunelius.

Vis dėlto Kaliningradas – tarsi iš kosmoso nusileidęs skraidantis objektas. Karalių miestas – nežinia iš kur atsiradęs? Kodėl į jį žmonės traukia, kaip filmo „Stalkeris“ herojai keliauja į „Kambarį“? Tiki, kad jame viskas išsispręs: ir priešai išnyks, ir meilužės liausis kankinusios, ir protas nuskaidrės – žodžiu, viskas.

Mieste gyvena nuostabūs nykštukai – inteligentija. Ji tai jau tikrai nukrito iš metafizinės erdvės – tarybinės padangės. Tai iki pamišimo ir išsekimo kultūrai atsidavusi bendruomenė. Todėl dažnai alkana. Svajojanti, ilgus pasisėdėjimus užstalėje kenčianti, išvykas į gamtą mylinti tautelė. Taip, tai inteligentija, ne „intelektualija“ – dar ne šalti kaip žuvys ar racionalūs kaip specialistai intelektualai.

ištraukos iš „Karalių miestas be karalių“