Jos

Nijolės Kepenienės poezija ypač moteriška, lengvai, bet įmantriai parašyta.
Kritikai šio rinkinio eiles apibūdina kaip sklidinas neįkainojamo žmogiško intymumo. Tai ypač akivaizdu cikluose „Penelopė“ ir „Laiškai“.

Pažiūrėk kaip žydi akys Po balčiausių lapų stirta Dvi negimusios plaštakės Šilko staklėse. Atmiršta

Tik ne žodžiai ir ne žvilgsniai Ant vąšelių sukabinti Vysta dienos vysta naktys Nebandykit iš jų pinti

Balto nuometo nuo musių Tai uždengs bet neapsaugos Nuo lietaus ir vėjo gūsių Nuo dainos ir neapgaulės

Žydi laukimu dvi akys Bet neišsiris plaštakės

Eilėraštis „Plaštakės“ iš leidinio „Jos“