Gyvenimo metaforos ieškant

Šiame literatūros kritikos straipsnių rinkinyje analizuojama lietuvių literatūros istorijos ir dabarties problematika, aptariami kultūros ir meno dalykai pakankamai skirtingi, tačiau drauge neišvengiamai susiję. Knygoje autorius daugiausia dėmesio skiria lietuvių literatūrai, akcentuodamas Klaipėdos krašto, Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos meninio žodžio reiškinių ypatumus, analizuoja aktualius mokslo bei švietimo klausimus, dažniausiai tiesiogiai susijusius su Klaipėdos universitetu, aptaria iškilias Lietuvos kultūros, mokslo ir meno asmenybes ir jų veiklą.
Žanriniu požiūriu knyga labai įvairi: greta studijinių straipsnių, grožinės literatūros kūrinių interpretacijų pateikiama ir glaustos pastabos, probleminiai škicai ar tiesiog poetinis akcentas, tačiau vis dėlto siekiama derinti argumentus ir analizę, įrodinėjimą ir apibendrinimą.

Šiuolaikinės lietuvių poezijos situacijos neapibūdinsi dviem žodžiais: įvairumas turbūt yra jos svarbiausias bruožas. Tačiau pastaruoju metu neretai girdime ir nerimastingų skaitytojų (kartais ir kritikų) balsų apie poezijos prieštaringumą, dirbtinumą, tariamą suprofesionalėjimą, vidinės jėgos ir dvasingumo trūkumą. Šį nerimą galima aiškinti dabartinės poezijos kalbos ir mąstymo padėtimi, jos sudėtingumu, natūraliai sąlygotu bendrųjų kultūros ir meno raidos dėsningmumų: poezijos metaforiškumas, įvairi tropizacija jau senokai tapo svarbiais šiuolaikinio poetinio žodžio bruožais, kurių poezija ne tik negali atsisakyti, bet priešingai – aktyviai tobulina, toliau plėtoja juos. Žinoma, drauge reikia sutikti su nuomone, kad poetinės kalbos ir mąstymo „komplikuotumas“, stipri poezijos intelektualizacija lemia skaitytojo ir kūrinio santykių įtampą, atbaido nemažai tradicinės lyrikos šalininkų, „apsunkina“ poezijos apskritai supratimą, apibūdinimą.

ištrauka iš „Gyvenimo metaforos ieškant“