Kaulinė dūdelė

Šio poeto ketvirtojoje eilėraščių knygoje „Kaulinė dūdelė“ nesiekiama modernumo viršūnių, nėra nepadoraus įžūlumo ir genijaus vizijomis apsiklėtusiojo dieviškėjimo. Dominuoja nuoširdus autentiškumas, gebėjimas nepriešinti kasdienybės su įmantrybėmis, gilių tradicijų ir atkaklių ieškojimų derinys. Visa tai galima pavadinti išmintinguoju santūrumu, leidžiančiu poezijai būti ne eksperimentu, o būtent poezija.
Pasak prof. Vytauto Kubiliaus, šiame eilėraščių rinkinyje daiktiški kasdieninės aplinkos vaizdiniai, išstūmę metaforas, fiksuoja tikrovę, skylančią į atskirus segmentus, kurie nebeturi sąryšio ir magnetinio centro, eilėraštis pereina į sakytinio kalbėjimo intonacijas, kurias valdo „trasuojančių minčių“ užslėptas konceptualumas.

pražuvusios karalystės kariuomenė: puošnūs raiteliai, aukštakelčiai žirgai, pėstija už įkaitusių skydų, saulėkaitoj gaudžianti būgnų oda

iš veidų jau nebesuprasi, antpuolin traukia ar grįžta po mūšio namo, tiek pat rūškani, kiek ir rūstūs

o visų priešaky lyg niekur nieko žirgą šankina ūmus ir klastingas bebarzdis dykumų Dievas

ištraukaišpavadinimas