Klaipėdiškė

Šioje knygoje autorius pateikia sukauptas žinias ne tik iš paskutiniojo (1973-1978) I. Simonaitytės gyvenimo penkmečio, bet ir apie Mažąją Lietuvą, jos kultūrinį gyvenimą, apimantį vos ne visą XX a.
Detaliame pasakojime pateikiama daug faktų, taiklių pastebėjimų ir atradimų.

Rašytoją autorius pažinojo per paskutinius penkerius jos gyvenimo metus. Tiesa, ta pažintis nebuvo ir negalėjo būti artima – skyrė ir amžius, ir interesai. Tačiau buvo ir kas jungė. Šis ryšys vadinosi Mažoji Lietuva. Ji buvo tampri ir gyvybinga gija. Mažoji Lietuva – Rašytojos gyvenimo šaknys ir pastogė, jos liūdesys ir džiaugsmas. I. Simonaitytę visada domino tai, ką aš žinojau. Mano surastus nuogus Mažosios Lietuvos, ypač Klaipėdos krašto istorijos faktus – vardus, datas, įvykius – ji paversdavo jaudinančiais žmonių likimais, gyvais portretais ir iškalbiais praeities veikėjais. Bet pasakodama žodžių į vatą nevyniojo, juos žerdama ant svarstyklių nedėjo. Taigi, buvo priklausoma nuo savo kietoko charakterio, nuolaidumo ir jautrumo stygiaus. Nesigailėjo net saviškių, nors už juos kovojo iš paskutiniųjų. Būdama netikinti, tarybiniais laikais Vanagų bažnytėlei padarė daugiau, negu Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas. I. Simonaitytei nestigo atminties atsargų ir noro jomis pasidalyti. Šiuo požiūriu jai tikrai pasisekė – turėjo dėkingą klausytoją ir klausinėtoją. Galbūt tai ir tapo viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl Rašytojos namų durys man būdavo atviros.

Pratarmės ištrauka iš leidinio „Klaipėdiškė“