Po klajonių ženklu

Eilėraščių rinktinė “Po klajonių ženklu”, kaip ir visa Vytauto Brenciaus kūryba, skirta marinistikai. Šioje penktojoje poeto eilėraščių knygoje vėl vyrauja jūros gyvenimo kasdienybė ir romantika, dvasios ir jos paskirties paieškos motyvai, taip pat nevengiama grubios šiandieninės egzistencijos problemų tematika.

Koks kryžiažodis keistas, ta Jūra... Jos dvasia – mūs veidų mozaika, joj užgimę, bet jos nesupratę, ne visi norim į ją sugrįžti.

Sunku Jūroj yra dvasios skurdžiui – pilkėja žvilgsnis ir mintys atbunka. Vienatvės valandą jis panašėja į prie lango pridžiūvusią musę.

Sunku Jūroj ir mylinčiam laisvę – tokios vaiskios, viliojančios erdvės! Bet nenueis jis, kur prašosi akys, nes ilgam prirakintas prie denio.

Sunku Jūroje žmogui godžiam – nei aptvert ją gali, nei susemti: tokia begalybė šalto vandens, o juk net negali atsigerti!

Sunku Jūroje žmogui dosniam – spalvas dalintų visiems po kąsnelį; bet nemoka surinkt ir parvežti, - vien tik žodžiais nutapo paveikslą.

O Jūra – kaip vaikas aikštinga, ir neapkenčia pozos nei melo – išrinktuosius skaičiuoja ir žino, kokio jai reikia žmogaus.

Eilėraštis „Jūra žino...“