Ievos Simonaitytės kūryba

1988 m. nominuotoje Ievos Simonaitytės literatūrine premija monografijoje „Ievos Simonaitytės kūryba“ iš objektyvaus istoriko stebėtojo pozicijos, remdamasis rašytojos giminaičių ir bičiulių pasakojimais, laiškais, įvairia archyvine medžiaga bei spauda Vytautas Kubilius atskleidžia Ievos Simonaitytės asmenybę. Profesorius šios pamario krašto rašytojos kūrybą įvardija unikaliu reiškiniu: „Toks įvairiasluoksnis ir šakotas, taip suaugęs su pamario krašto istorinėmis situacijomis, kad ligi šiol sunkiai pasiduoda literatūrinei klasifikacijai ir analizei“.
Kaip rašoma knygos pratarmėje, „parašyti knygą apie I. Simonaitytės užbaigtą gyvenimo ir me¬ninės veiklos kelią paskatino noras pažvelgti į jį specifi¬nių šio krašto istorijos aplinkybių bei nacionalinių kultū¬rų sankirtos procese, kuris paaiškintų šio kelio unikalumą. Savamokslės rašytojos proza čia bandyta suvokti kaip kaimo agrarinės kultūros suformuoto kalbos ir mąstymo būdo apraiška, autentiška savo žodynu, into¬nacijomis, vaizdo plastika ir, aišku, jau nepakartojama techniškosios civilizacijos epochoje. Norėta pasižiūrėti į Mažosios Lietuvos pirmosios ir vienintelės romanistės li¬teratūrinį palikimą ir iš tam tikros laiko distancijos: kas čia pastovu, o kas silpna“.

I. Simonaitytė kūrė uždarą vieno regiono pasaulį: žmonės čia gimsta ir miršta, myli ir kenčia, sprendžia universalius žmogaus būties vertės ir prasmės klausimus, neperžengdami šio regiono sienų. Tai nebuvo statiškas pasaulis, nusistovėjęs XIX a. etnografiniuose aprašymuose, o pilnas prieštaravimų, istorijos audrų purtomas, besigrumiantis ir jau nykstantis.

ištrauka iš „Ievos Simonaitytės kūryba“