Ežerėnų papartis

Romanas „Ežerėnų papartis“ – pirmoji knyga nominuota Ievos Simonaitytės literatūrine premija. Kūrinio centre – žmogaus ir gamtos sugyvenimas, kurį ardo moralinių principų reliatyvizmas. Autorius pasakoja apie sąlyginio Ežerėnų miestelio ir jo apylinkių žmonių gyvenimą ir rūpesčius. Pagrindinis romano veikėjas gamtos apsaugos inspektorius nori išsaugoti Ežerėnų parką nuo statybų, kad išliktų niekur daugiau Lietuvoje neaptinkamas jonpapartis. Tačiau jam pritrūksta dvasinės stiprybės, veiklumo ir patirties – parku pasirūpina kiti Ežerėnų miestelio gyventojai.
Kaip ir daugelyje Romo Sadausko kūrinių, taip ir šiame, Ievos Simonaitytės literatūrinę premiją pelniusiame romane, poetiškai vaizduojama gamta, atskleidžiama daugelis tuometinių ir iki šiol aktualių socialinių bei kultūrinių problemų.

Ten, į šiaurinį galą, ežeran atiteka Srauja, kuri prasideda ties jo gimtais namais, Skersamiškių pelkyne. Nuo aukštupio iki žiočių, vis upelės krantais ir krantais, vingiavo keliukas arba takas, kuriuo jis tiek metų dusyk per dieną bėgdavo, skubėdamas į mokyklą ir grįždamas atgal. Kiekvienas Sraujos verpetas jo išnardytas, kai nugarą kepindavo karšta vasaros saulė, kiekvienas serbentų krūmas jo rankų apskabytas, virš upelio srovės prisirpus juodoms saldžiarūgštėms uogoms, kiekviena vorupė išklampota – turėjo tokią nuodėmę, ieškojo ančių kiaušinių, kurie jį sotino išalkusį ir stiprino, kai reikėjo augimui visokių syvų. Žodžiu, šį ežerą maitina gimti vandenys, o ir pats ežeras nesvetimas.

ištrauka iš „Ežerėnų papartis“