Ežerėnų papartis

Romanas „Ežerėnų papartis“ – pirmoji knyga nominuota Ievos Simonaitytės literatūrine premija. Kūrinio centre – žmogaus ir gamtos sugyvenimas, kurį ardo moralinių principų reliatyvizmas. Autorius pasakoja apie sąlyginio Ežerėnų miestelio ir jo apylinkių žmonių gyvenimą ir rūpesčius. Pagrindinis romano veikėjas gamtos apsaugos inspektorius nori išsaugoti Ežerėnų parką nuo statybų, kad išliktų niekur daugiau Lietuvoje neaptinkamas jonpapartis. Tačiau jam pritrūksta dvasinės stiprybės, veiklumo ir patirties – parku pasirūpina kiti Ežerėnų miestelio gyventojai.
Kaip ir daugelyje Romo Sadausko kūrinių, taip ir šiame, Ievos Simonaitytės literatūrinę premiją pelniusiame romane, poetiškai vaizduojama gamta, atskleidžiama daugelis tuometinių ir iki šiol aktualių socialinių bei kultūrinių problemų.

Ten, į šiaurinį galą, ežeran atiteka Srauja, kuri prasideda ties jo gimtais namais, Skersamiškių pelkyne. Nuo aukštupio iki žiočių, vis upelės krantais ir krantais, vingiavo keliukas arba takas, kuriuo jis tiek metų dusyk per dieną bėgdavo, skubėdamas į mokyklą ir grįždamas atgal. Kiekvienas Sraujos verpetas jo išnardytas, kai nugarą kepindavo karšta vasaros saulė, kiekvienas serbentų krūmas jo rankų apskabytas, virš upelio srovės prisirpus juodoms saldžiarūgštėms uogoms, kiekviena vorupė išklampota – turėjo tokią nuodėmę, ieškojo ančių kiaušinių, kurie jį sotino išalkusį ir stiprino, kai reikėjo augimui visokių syvų. Žodžiu, šį ežerą maitina gimti vandenys, o ir pats ežeras nesvetimas.

ištrauka iš „Ežerėnų papartis“
Ievos Simonaitytės kūryba

1988 m. nominuotoje Ievos Simonaitytės literatūrine premija monografijoje „Ievos Simonaitytės kūryba“ iš objektyvaus istoriko stebėtojo pozicijos, remdamasis rašytojos giminaičių ir bičiulių pasakojimais, laiškais, įvairia archyvine medžiaga bei spauda Vytautas Kubilius atskleidžia Ievos Simonaitytės asmenybę. Profesorius šios pamario krašto rašytojos kūrybą įvardija unikaliu reiškiniu: „Toks įvairiasluoksnis ir šakotas, taip suaugęs su pamario krašto istorinėmis situacijomis, kad ligi šiol sunkiai pasiduoda literatūrinei klasifikacijai ir analizei“.
Kaip rašoma knygos pratarmėje, „parašyti knygą apie I. Simonaitytės užbaigtą gyvenimo ir me¬ninės veiklos kelią paskatino noras pažvelgti į jį specifi¬nių šio krašto istorijos aplinkybių bei nacionalinių kultū¬rų sankirtos procese, kuris paaiškintų šio kelio unikalumą. Savamokslės rašytojos proza čia bandyta suvokti kaip kaimo agrarinės kultūros suformuoto kalbos ir mąstymo būdo apraiška, autentiška savo žodynu, into¬nacijomis, vaizdo plastika ir, aišku, jau nepakartojama techniškosios civilizacijos epochoje. Norėta pasižiūrėti į Mažosios Lietuvos pirmosios ir vienintelės romanistės li¬teratūrinį palikimą ir iš tam tikros laiko distancijos: kas čia pastovu, o kas silpna“.

I. Simonaitytė kūrė uždarą vieno regiono pasaulį: žmonės čia gimsta ir miršta, myli ir kenčia, sprendžia universalius žmogaus būties vertės ir prasmės klausimus, neperžengdami šio regiono sienų. Tai nebuvo statiškas pasaulis, nusistovėjęs XIX a. etnografiniuose aprašymuose, o pilnas prieštaravimų, istorijos audrų purtomas, besigrumiantis ir jau nykstantis.

ištrauka iš „Ievos Simonaitytės kūryba“
Musei geriau

„Musei geriau“ – tai pirmoji Kosto Kauko jaunimui narkomanijos tema parašyta trilogijos dalis. Kitos dvi knygos – „Musei vis dar geriau“ ir „Paskutinis kaifas“ pasirodė vėliau – atitinkamai 1993 m. ir 1997 m.
„Musei geriau“ iki šiol įtraukiama į pagrindinio ugdymo mokyklų rekomenduojamų knygų sąrašus. Kūrinys prikausto skaitytojo dėmesį įdomiu siužetu, tačiau turi ir didaktikos bruožų – autorius siekia atbaidyti jaunimą nuo pagundų narkotikams.
Ši Ievos Simonaitytės literatūrinę premiją Kostui Kaukui atnešusi tragikomiška apysaka sulaukė didelio susidomėjimo ne tik tarp Lietuvos jaunimo, bet ir užsienyje – knyga išversta į latvių ir moldavų kalbas.

Namas senamiestyje, netoli Jono kalnelio, gyventi jau netinkamas. Sienos suaižėjusios, stogas kiauras, įlinkęs. Dauguma langų užkalti lentomis. Vienas namo kampas atiduotas jauniesiems dailininkams – Arūnui ir Toniui. Ne veltui, žinoma: pagal žodinę sutartį su butų ūkio tarnybos viršininku čia jie kartą per savaitę auklėja ir moko piešti senamiesčio vaikus. Todėl prie laukųjų durų tušu vatmane parašyta: „Butų ūkio tarnybos jaunųjų dailininkų studija“.

ištrauka iš „Musei geriau“
Ji buvo Simonaitytė

Šiame savo pirmajame didelio formato fotografijų albume „Ji buvo Simonaitytė“ Ona Pajedaitė yra surinkusi 300 rašytojos Ievos Simonaitytės nuotraukų, tarp jų ir tuo metu retai pasitaikiusių – spalvotų, bei pateikusi daugybę prisiminimų iš susitikimų. Autorė puikiai pažinojo ir artimai bendravo su rašytoja, todėl šiame leidinyje lietuvių literatūros klasikė parodoma ne tik iš oficialiosios pusės, čia randama ir kasdieniškoji Ievos Simonaitytės gyvenimo dalis.

Dar nemačiusi Simonaitytės, imu ja žavėtis. Ta aplinka ne paliegusios, ne pavargusios moters. Toks grožio jausmas! Be tėvo augusi, be namų... Šluba, vieniša, šimto ligų kamuota. Matyt, galinga dvasia ar kipšas koks tūnojo ten viduje, kad nepalūžo ir brovėsi per visas užtvaras. Nei bėdos, nei ligos neįveikė. Pasičiupo už ragų tą gyvenimą, įsikinkė – tempk, bjaurybe!.. Ir šis tempė. Liaudies rašytoja. Tiek knygų! Sodyba tokia! Bent stiprybė moters!

ištrauka iš „Ji buvo Simonaitytė“
Šiuolaikiniai rugiai

Tai pirmoji poezijos knyga pelniusi Ievos Simonaitytės literatūrinę premiją. „Šiuolaikiniuose rugiuose“ aptinkami Stasiui Jonauskui būdingi kūrybos bruožai. Eilėraščiuose autorius „kaktomuša suduria“ tradicijas ir modernybę, matomi gamtos ir gyvenimo vaizdiniai, žmogaus ir asmenybės akistata.
Pasak literatūros kritiko Marijaus Šidlausko ši knyga – „Spindulys po žeme“ (1984) ir „Spaliai“ (1986) – sintezė. Iš pirmosios atėjo amžinoji gamtos ir žmogaus paralelė, filosofinis santūrumas, poetinės technikos principai, iš antrosios – provokatoriška ironija, antitezinis mąstymas, stilių maišymo ir žaismės elementai. Eilėraščiuose paslėpta kažkas tvirta, šiurkštoka, sveikai pamokoma.

Jie neauga kaip Dievo duota, O palaukia – išves veisles. Bet per amžius augina duoną, Kurią valgys, praris ar sules.

Gali juos sumalti ir kepti, Užraugti degtinę – lauks. Abejojančius reikia patepti Retardantais – lauke nesiklaups.

Užsimerksi – vilnys pro šalį Ligi pat želmenų naujų. Pakeisti jie nieko negali, Bet ir tu nepakeisi jų.

Ne kai nori – kai reikia jie žydi, Ar yra, ar nėra lietaus. Jų gyvenimai aprašyti Ligi pat chromosomų vidaus.

Ne dainą augina, o duoną, Nes kūnas yra – ne dvasia. Bet mūsų saulelė raudona Leidžiasi rugiuose.

Eilėraštis „Rugiai II“
Saulėlydžio žaros

„Saulėlydžio žaros“ – tai Vlado Nausėdo eilėraščių rinkinys, išleistas po jo mirties, kuriame išspausdinta originaliausia poeto kūrybos dalis, kurią jis pats buvo atrinkęs spaudai, tačiau neturėjęs galimybių išleisti atskiru leidiniu.
Pasak literatūrologo dr. Aleksandro Žalio, poezijos rinktinėje vyrauja dvi pagrindinės motyvų ir išgyvenimų linijos: gamtos bei vidinio dvasinio pasaulio atspindžiai ir istorijos bei kultūros motyvais pagrįsti eilėraščiai. Laikas ir istorija, Mažosios Lietuvos vardai bei įvykiai sudaro svarbiausiąją Vlado Nausėdo eilėraščių atraminių motyvų dalį.

Man širdį perveria žuvėdros klyksmas, Kai raižo orą sužeistu sparnu. Ji dainą mirdama paliks mums Kaip jūrą dovanų. Jos klyksmas – ilgesio daina be žodžių, Kuri nesutelpa manoj širdy. Aš jos klausaus aistringai, godžiai – Ji man tokia graudi Ir neša neša mus į melsvą tolį. Ramybę aš matau tiktai sapne. Nes bangos tarsi žirgo šuoliai Vilioja vis mane.

Eilėraštis „Žuvėdros daina“
Juodieji gandrai

Juozo Marcinkaus novelių rinkinyje, skirtame jaunesniojo amžiaus vaikams, “Juodieji gandrai” atsispindi tipiški rašytojo kūrybos vaizdiniai – pasakojama apie vargingą berniuko vaikystę, apie pirmąsias pažintis su gamta bei rūsčia gyvenimo tikrove.

Kepurė uždengė kupstelį. Berniukas pajuto, kaip ji spurda. Iš lizdo iškeltas vieversėlis šovė aukštyn. Jį akimis nulydėjęs, Juliukas išsitiesė... Šėmė peša žolę prie pat galvos. Lygia kakta ropoja vabalėlis. Plačiai išmetęs rankas ir kojas, Juliukas skaičiuoja debesėlių plunksnas. Galima sugalvoti, o sugalvojus – matyti, kaip aukštai mėlynam ežere maudosi gulbės. Juliukas ištiesia ranką ir pajunta, kad ten aukštai aukštai vyturėlis spurda ant jo delno. Gražu ten aukštai. Nei kaimo, nei bandos – plati ir didelė laisvai gali plaukti svajonė. Juliukas ištiesia abi rankas. Nedidelis tas ežeras – jį apkabinti galima, ir debesėliai ne taip toli. Juliukas lengvas – nei žemės rūpesčiai, nei varganos dienos neslegia. Galvijai ramūs. Tik pūkės skraido. Viena, užsikabinusi už antakio, nutūpė... Nedaug tokių valandų piemenuko gyvenime, bet jos tikros ir mėlynos.

Novelė vaikams „Mėlyna Juliuko svajonė“
Taip dūžta laikas

Šioje Ievos Simonaitytės literatūrine premija įvertintoje Bronės Liniauskienės poezijos rinktinėje aiškiai matomi poetės lyrikai būdingi bruožai. Eilėraščių centre – žmogaus ir gimtosios žemės, žmogaus ir gamtos ryšys. Poetizuojama kaimo erdvė, kuri poetei yra tikrosios harmonijos vieta. Nevengiama pakilaus kalbėjimo, standartizuoto vaizdo bei moralizuojančių intonacijų.

Ir vėl saulėlydis, vėl vakaras, mes vėlei pralaimėjom viskam – rytojui, ateičiai, mintims. Net paukščiams, kai pro šalį skrieja, sparnus suglausdami. Atims

ir nusineš jie visą metų ciklą, o mums teliks tik buvusi diena. Rytoj ieškosim daiktui naujo vardo, nes laikas, vis pro mus einąs, ryšius su aplinka suardo, –

ir, rodos, nebelieka nieko nieko. Ar tuščią erdvę raktais rakini? Jau mes nebepažįstam vienas kito, tartum bekūniai bėgam tekini, ir dulkės kelią nugula lig ryto...

Ir laikas mūsų gal atsižadės, padėjęs baltą rožę ant širdies...

Eilėraštis „Ir vėl saulėlydis“
Po klajonių ženklu

Eilėraščių rinktinė “Po klajonių ženklu”, kaip ir visa Vytauto Brenciaus kūryba, skirta marinistikai. Šioje penktojoje poeto eilėraščių knygoje vėl vyrauja jūros gyvenimo kasdienybė ir romantika, dvasios ir jos paskirties paieškos motyvai, taip pat nevengiama grubios šiandieninės egzistencijos problemų tematika.

Koks kryžiažodis keistas, ta Jūra... Jos dvasia – mūs veidų mozaika, joj užgimę, bet jos nesupratę, ne visi norim į ją sugrįžti.

Sunku Jūroj yra dvasios skurdžiui – pilkėja žvilgsnis ir mintys atbunka. Vienatvės valandą jis panašėja į prie lango pridžiūvusią musę.

Sunku Jūroj ir mylinčiam laisvę – tokios vaiskios, viliojančios erdvės! Bet nenueis jis, kur prašosi akys, nes ilgam prirakintas prie denio.

Sunku Jūroje žmogui godžiam – nei aptvert ją gali, nei susemti: tokia begalybė šalto vandens, o juk net negali atsigerti!

Sunku Jūroje žmogui dosniam – spalvas dalintų visiems po kąsnelį; bet nemoka surinkt ir parvežti, - vien tik žodžiais nutapo paveikslą.

O Jūra – kaip vaikas aikštinga, ir neapkenčia pozos nei melo – išrinktuosius skaičiuoja ir žino, kokio jai reikia žmogaus.

Eilėraštis „Jūra žino...“
Laužai palėpėse

Apysakų rinktinėje „Laužai palėpėse“ išspausdintos trys apysakos: „Rudens žiedai“, „Puolęs angelas“ ir „Laužai palėpėse“. Pirmuosiuose dviejuose kūriniuose vaizduojama mažų miestelių buitis, žmonių tarpusavio santykiai, meilės istorijos bei Lemties išdaigos. Trečiojoje apysakoje „Laužai palėpėse“ rašytojas gvildena menininko pašaukimo ir atsakomybės temas.

O kiek buvo džiaugsmo, kai miestelyje filmavo kino komediją. Aikštėje prieš bažnyčia sulipdė didžiausia fabriką, kurio drobinės sienos linksmai banguodavo, pūstelėjus vėjeliui, ryškiomis spalvomis išdažė aplinkinius namus ir pusė miestelio vaikų tapo artistais. Gerieji mokiniai turėjo vaidinti chuliganus, o tikrieji miestelio neklaužados galėjo tik spoksoti, sulipę ant stogų. Vienas berniukas, Valerijonas, vaidinęs gaujos vadą, pirmas paleido akmenį į Birutės namo langą. Vaikai darbavosi iš peties ir bemat išdaužė stiklus ne tik pirmame, bet ir antrame aukšte. Už tokį stropumą režisierius atleido pusę vaidintojų. Pasiliko tik mane, Valerijoną ir dar kelis, tokius, kurie niekados neišmoks žmoniškai peštis. Valerijonui pavydėjo visi vaikai, tada jis buvo didelis artistas, bet niekas, net aš pats, negalėčiau paaiškinti, kodėl už kelis sumautus rublius daužiau akmenimis mylimos mergaitės langus...

ištrauka iš „Laužai palėpėse“