Rokas Flickas

Gimė 1936 m. rugpjūčio 16 d. Veisiejuose. Iki 1989 m. buvo Rokas Alvydas Liaukonis.
1959 m. Vilniaus universitete baigė archeologiją, 1966 m. – pramonės ekonomiką. 1970-1974 m. Maskvos I. Gubkino naftos ir dujų pramonės instituto aspirantas. 1975 m. šiame institute apgynė disertaciją „Pabaltijo respublikų miestų dujofikavimo sistemų optimizavimo ekonominis efektyvumas“, ekonomikos mokslų kandidatas. 1984 m. ten pat apgynė disertaciją „Miesto dujų tiekimų sistemų optimizavimas tikimybinio neapibrėžtumo sąlygomis“, ekonomikos mokslų daktaras.
1961-1966 m. dirbo Vyriausiojoje buitinio gyventojų aptarnavimo valdyboje prie Lietuvos Ministrų Tarybos. 1966-1969 m. Komunalinio ūkio ministerijos Vyriausiosios gazifikacijos valdybos viršininko pavaduotojas, 1969-1986 m. Dujinių įrenginių derinimo ir dujofikacijos orgtechnikos valdybos viršininkas. 1986-1990 m. Vilniaus inžinerinio statybos instituto dėstytojas; nuo 1987 m. profesorius. 1990-1991 m. energetikos ministro pavaduotojas, LR Vyriausybės patvirtintos Nacionalinės energijos ir efektyvumo didinimo programos vienas iš autorių, Organizacinės koordinacinės komisijos pirmininkas 1991. Nuo 1995 m. R. Flicko konsultacinės-prekybinės firmos (Klaipėda) savininkas ir vadovas. Nuo 2009 m. Lietuvos taikomųjų mokslų akademijos narys.
Mokslinės veiklos pagrindinės sritys – dujofikacija, dujų pramonė. Yra trijų monografijų,17 mokslinių techninių apžvalgų(brošiūrų) autorius. Paskelbė daugiau kaip 50 straipsnių, išspausdintų TSRS mokslų akademijos Sibiro moksliniuose darbuose, Saratovo GIPRONIIGaz leidinyje; Tarybų Sąjungos Visasąjunginiuose mokslinio tyrimo institutuose, Vilniaus inžinerinio statybos instituto leidžiamuose darbuose ir kitur. Parašė: vienaveiksmę istorine dramą – monologą apie garsias Lietuvos moteris „Ištiesk pagalbos ranką man“, 2008 m.[1]; autobiografinę apybraižą „Atrastoji žemė“ 2008m; romaną „Šiaurės Sachara: romanas apie pamirštąją Kuršių Neriją“ 2010 m., romaną „Paskutinis traukinys“ 2012 m. Ketvirtajame 2009-2012 metų, tarptautinio literatūrinio rudens 2012 „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį…“ konkurse rašytojui Rokui Flick už romanus „Šiaurės Sachara“ ir „Paskutinis traukinys“ įteikta Prozos nominacija. 2014 m. išleistas naujausias romanas „Emma, pastoriaus duktė“. Tai keturių kartų istorija, kupina dramatiškų įvykių, likimus kreipiančių dažnai labai netikėta linkme.

Jonas Kantautas

Gimė 1940 m. spalio 16 d. Gulbiniškiuose, Vilkaviškio rajone.
1959 m. baigė Pilviškių vidurinę mokyklą. Mokydamasis ir baigęs vidurinę dalyvavo Vilkaviškio rajono literatų veikloje ir savo eilėraščius bei žurnalistikos tekstus spausdino rajoninio laikraščio „Pergalė“ puslapiuose (dar 1958 m. XI klasės mokiniui buvo įteiktas „Korespondento pažymėjimas“). 1964 m. baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą (dabar Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla), įgydamas techniko-laivavedžio kvalifikaciją, 1967 m. suteikta kapitono kvalifikacija, įteiktas diplomas; 1971 m. baigė Vilniaus universitetą ir įgijo žurnalisto kvalifikaciją. Labai gerai įvertintas diplominis darbas – „Probleminės korespondencijos iš žvejybos laivyno“ (sukūrė teoriją ir savo rašiniais spaudoje įrodė tokių korespondencijų egzistavimo galimybes). 1964-1967 m. įvairiuose laivuose dirbo tolimojo plaukiojimo šturmanu, vėliau – „Tarybinės Klaipėdos“ korespondentu (8-ajame dešimtmetyje įkūrė ir redagavo laikraščio priedą „Vėjų rožė“, skirtą marinistinei kūrybai, laivynų ir jūrų istorijai). Nuo 1969 m. vidurio su bendraminčiais organizuoja pamaryje Poezijos savaites, literatūrinius trečiadienius, kurių metu aptariami ir laikraščio literatūriniam priedui „Gintaro lašai“ skirti kūriniai. Vėliau dirbo „Lietuvos žvejo“ korespondentu, Visasąjunginės autorių teisių gynimo agentūros įgaliotiniu Klaipėdos zonai, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) Tarybos laikraščio „Klaipėdos keleivis“ redaktoriaus pavaduotoju, ŽŪM Žuvų pramonės departamento vadovaujančiuoju specialistu, Lietuvos pedagogų kvalifikacijos instituto metodininku, Klaipėdos miesto vyriausiuoju valstybinės kalbos tvarkytoju.
1972 m. priimtas į Lietuvos žurnalistų sąjungą. 1972-1977 m. buvo Klaipėdos jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininkas. 1991-2006 m. Klaipėdos miesto lietuvių kalbos komisijos pirmininkas. Nuo 1991 m. – Lietuvos jūrininkų sąjungos narys, nuo 2010 m. – Lietuvos meno kūrėjų asociacijos narys. Gyvena Klaipėdoje. Eilėraščių publikuota įvairiuose rinkiniuose, o išverstų į rusų kalbą – almanachuose „Baltika“, „Paralelės“, „Litva literaturnaja“.
Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1975 metų.

Alfonsas Jonas Navickas

Gimė 1936 m. kovo 19 d. Sablauskiuose, Akmenės rajone.
1936-1953 m. gyveno Šemetaičių kaime. 1946-1953 m. mokėsi Žilių (Kuršėnų rajonas) pradinėje, vėliau septynmetėje mokykloje. Nuo 1954 m. gyvena Klaipėdoje. 1956-1959 m. tarnavo TSRS kariuomenėje. 1962-1967 m. mokėsi Klaipėdos politechnikume (dabar Klaipėdos valstybinė kolegija), įgijo techniko-statybininko specialybę. 1956-1996 m. dirbo techniku, inžinieriumi, projektuotoju, meistru Klaipėdoje. Kūrybą publikuoja nuo 1959 m. 1968-1969 m. buvo Klaipėdos jaunųjų literatų būrelio pirmininkas. 1971 m. priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos jaunųjų rašytojų sekciją, 1981-1982 m. buvo šios sekcijos valdybos pirmininkas. 1989-1998 m. Žemaitijos rašytojų bendrijos pirmininko pavaduotojas. Eilėraščių versta ir publikuota rusų, latvių, lenkų, vokiečių kalbomis užsienio periodikoje ir įvairiuose almanachuose, antologijose. Kūrybą taip pat publikuoja Lietuvos spaudoje, almanachuose.
Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1998 metų.

Alfonsas Eidintas

Profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Graikijoje, Kiprui ir Albanijai.
Gimė 1952 01 04 Vaiguvoje (Kelmės rajonas)

1969–1973 m. studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (VVPI).
1973-1986 m. – VVPI Istorijos fakulteto asistentas, vyr. dėstytojas, docentas, Visuotinės istorijos katedros vedėjas, prodekanas. 1986–1993 m. – Lietuvos mokslų akademijos Lietuvos istorijos instituto Lietuvos Respublikos istorijos skyriaus vedėjas, 1987–1992 m. – šio instituto direktoriaus pavaduotojas moksliniam darbui, 1993–1997 m. – Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius JAV (dar Meksikai ir Kanadai), 1997–1999 m. – Lietuvos ambasadorius Kanadoje, 2000–2001 m. – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ambasadorius ypatingiems pavedimams, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto valandinis dėstytojas, 2002–2005 m. – Lietuvos ambasadorius Izraelio Valstybėje (dar Kiprui, Etiopijai ir Pietų Afrikos Respublikai), 2006–2009 m. – Lietuvos ambasadorius Norvegijos Karalystėje, 2010–2012 m. – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ambasadorius ypatingiems pavedimams ESBO pirmininkavimo departamente, nuo 2012 m. rugsėjo mėn. – Lietuvos ambasadorius Graikijoje (dar Kiprui ir Albanijai).
Parašė šias knygas, studijas ir monografijas: „Jonas Šliūpas“ (1989 m.), „Litovskaya emigratsia v strany severnoi i Youzhnoi Ameryki v 1868–1940“ (1989 m.), „Antanas Smetona. Politinės biografijos bruožai“ (1991 m.), „Lietuvos Respublikos prezidentai“ (1991 m.), „Slaptasis lietuvių diplomatas“ (1992 m.), „Kazys Grinius. Ministras pirmininkas ir prezidentas“ (1993 m.), „Lietuvių kolumbai. Lietuvių emigracijos istorijos apybraiža“ (1993 m., 2003 m. - anglų kalba), „Aleksandras Stulginskis. Lietuvos prezidentas – Gulago kalinys“ (1995 m., 2003 m. - anglų k.), „Lietuvos ambasados rūmų Washington, DC istorija“ (1996 m.), „Žydai, lietuviai ir Holokaustas“ (2002 m., 2003 ir 2012 m. - anglų k.), „Žydai, Izraelis ir palestiniečiai“ (2007 m.), „Ambasadorius. Tarnyba savo valstybei svetur“ (2003 m.), „Istorija kaip politika. Įvykių raidos apžvalgos“ (2008 m.), „Ieškok Maskvos sfinkso“ (2006 m.. 2010 m. – estų ir 2011 m. – rusų k.), „Erelio sparnų dvelksmas“ (2008 m.), „Aukštai šaltos žvaigždės“ (2009), „Antanas Smetona ir jo aplinka“ (2012, 2013 m.), „Aleksandras Stulginskis ir jo epocha“ (2014 m.), 2015 m. bus išleista studija „Gyvenimas Lietuvai: Vincas Mašalaitis ir jo darbai“. Su kitais parašė „Lietuvos istoriją“, ją redagavo (2012 m. – lietuvių kalba; 2013 m. – anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų, rusų, lenkų kalbomis; 2014 m. – latvių ir baltarusių kalbomis), knygų „Istorija kaip politinio mąstymo veiksnys“ (2012 m.), „Lithuania in European Politics. The Years of the First Republic, 1918–1940“ (1998, 1999, 2003 m.), „Istorijos subjektas kaip istorijos politikos problema“ (2011 m.) bendraautorius. Yra šių knygų redaktorius, sudarytojas arba vienas sudarytojų: „Naujas požiūris į Lietuvos istoriją“ (1989 m.; 1990 m. – rusų kalba), „Litovskaja Respublika. Dokumenty i fakty“ (1990 m.), „Antanas Smetona. Rinktiniai raštai“ (1990 m.), „Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917–1918. Dokumentų rinkinys“ (1991 m.), „Lietuvos okupacija ir aneksija, 1939–1940. Dokumentų rinkinys“ (1993 m.), „Karo archyvas. T. XIII“ (1995 m.), „Lietuvos žydų žudynių byla. Straipsniai ir dokumentai“ (2001 m.). Publikavo per 70 mokslinių straipsnių įvairiuose leidiniuose lietuvių, anglų, vokiečių kalbomis. Svarbiausi straipsniai, publikuoti atgavus Nepriklausomybę: „Nepriklausomybės taktika“ (1990 m.), „The Sitting of the Lithuanian Cabinet, 15 June 1940“ (1990 m.), „Lietuvos Valstybės Taryba“ (1990 m.), „Voldemaro ir Gabrio teismo procesas“ (1990 m.), „Lietuvos Tarybos Prezidiumo 1918 m. posėdžių protokolai“ (1990, 1991 m.), „Pirmieji Stalino saulės spinduliai“ (1991 m.) (apie raudonarmiečių nužudytą okupacijos išvakarėse Lietuvos pasienio policininką A. Barauską), „Views on Foreign Policy within the Lithuanian State Council in 1917–1919“ (1991 m.), „The Sequence of Events in Lithuania in 1940“ (1991 m.), „Lietuva Europos pacifistinėje politikoje 1928–1930 m.“ (1992 m.), „Valstybės reikšmė tautos istorijai“ (1993 m.) (pranešimas, skaitytas minint Vasario 16-osios jubiliejų Lietuvos operos ir baleto teatre“ (1993 m.), „Deutschland und die Staatlichkeit Litauens in 20. Jahrhundert“ (1993 m.), „Lietuvos ir išeivijos vienybės raida“ (1993 m.), „Politinių partijų požiūris į ultraradikalų atsiradimą Lietuvoje 1923–1927 m.“ (1993 m.), „Lietuviai Sibire“ (1993 m.) „Du Lietuvos nepriklausomybės atkūrimai ir išeivija“ (1994 m.), „Lietuvos propagandinė veikla ruošiant Sausio sukilimą Klaipėdoje“ (1995 m.), „Die litauische-deutschen Beziehungen des 20. Jarhhunderts in der litauischen Forschung“ (1995 m.), „J. Gabrys-Paršaitis: The most Controversial Lithuanian Political Figure of the Twentieth Century“ (1996 m.), „A „Jew-Communist“ Stereotipe in Lithuania, 1940–1941“ (2000 m.), „Lietuvos žydų katastrofa“ (2001 m.) ir kt.
Apdovanojimai: 2002 m. Prezidento Valdo Adamkaus apdovanotas atminimo ženklu už asmeninį indėlį plėtojant Lietuvos transatlantinius ryšius ir Lietuvos Respublikos pakvietimo į NATO proga, 2003 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi, 2004 m. – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos medaliu, skirtu narystei Europos sąjungoje ir NATO paminėti.

2017 m. už istorinę karinę apybraižą „Pūga prie Mėmelio“ pelnė literatūrinę I. Simonaitytės premiją.

Sigitas Poškus

Lietuvių poetas, prozininkas, vienas savičiausių ir įdomiausių šiuolaikinių vaikų rašytojų.
Gimė 1957 m. rugsėjo 13 d. Alseikose, Šilutės rajone.

Tėvai – pedagogas, Lietuvos laisvės kovų dalyvis Stasys Poška ir rašytoja, pedagogė Rožė Poškienė. 1975 m. baigė Stasio Šimkaus aukštesniosios muzikos mokyklos (dab. Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija) muzikos teorijos specialybę, 1985 m. Vilniaus universitete – lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Šiaulių ir Klaipėdos universitetuose skaitė paskaitas apie vaikų literatūrą, paskelbė metodinės literatūros. Dirbo Klaipėdos menininkų namų direktoriumi. Rašo publicistinius straipsnius, redaguoja poezijos ir prozos knygas. Rengia literatūrinės kūrybos seminarus ir pamokas moksleiviams.
Debiutavo 1991 m. poezijos rinkiniu „Eilėraščiai“. 1994 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu. Nuo 1995 m. rašo kūrinius vaikams.
S. Poškaus knygų vaikams siužetai – tai žaidimas su itin „sunkiu“ adresatu, visai mažu vaiku: knyga "Trumpos pasakaitės" skirta klausymui arba ankstyvajam skaitymui. Tarsi nepastebimai pereinama iš prozinio teksto į eiliuotą, išmoningai panaudojama mįslė, kryžiažodis. Autorius apskritai labai atidus skaitytojo amžiui. "Nebaigtoje pasakoje" S. Poškus eksperimentuoja su kalba: atsisako skyrybos ženklų (vaikų poezijoje tai nauja), taip susilpnindamas sintaksinius žodžių ryšius ir leisdamas įsižiebti įvairiems prasmių niuansams; kai kurie jo eilėraščiai yra visai be teksto – žaidžiama vien garsais. Įtaigiai provokuojamas ir gana filosofinis pasaulio, jo subjektyvumo suvokimas.
1994 m. parengė literatūrologinę studiją apie vaikų literatūrą "Kūrinių vaikams interpretavimas".
Išleido eilėraščių rinkinius „Eilėraščiai“ (1991), „Abejojimas eilėmis“ (1993), „Vėjarodis“ (1994), „Rečitatyvai“ (2000). Pasakų ir eilėraščių vaikams rinkinius „Trumpos pasakaitės“ (1995), „Mūsų brolelis“ (1996), „Nebaigta pasaka“ (1998), „Dovilės albumas“ (2004), „Neramios dienos“ (2007), „Su varna Barbora“ (2007), „Pajūrio naujienos“ (2007), „Amalgama“ (2007), sukūrė limerikų – humoristinių „beprasmių“ eilėraščių – rinkinį „Vieną kartą“ (2003). 2006 m. išleido interaktyvų romaną „Re/konstrukcija“, kuris susilaukė nevienareikšmės kritikos.
Apdovanojimai:
1995 m. geriausia metų knyga vaikams „Trumpos pasakaitės“ (Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus premija).
1998 m. geriausia metų knyga vaikams „Nebaigta pasaka“ (IBBY Lietuvos skyriaus premija).
2003 m. geriausia metų poezijos knyga vaikams „Vieną kartą“ (IBBY Lietuvos skyriaus premija).
2007 m. geriausia metų poezijos knyga vaikams „Amalgama“ (IBBY Lietuvos skyriaus premija).
2007 m. knyga „Su varna Barbora“ nominuota Metų knygos vaikams rinkimuose.
2009 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos diplomas gražiausios metų knygos konkurso teminėje grupėje „Knygos vaikams ir jaunimui“ už knygą „Vieną kartą“ (dailininkai R. Joni, A. Tarabilda).
2015 m. Poezijos pavasario prizas vaikų poetui – už istorijų ir eilėraščių ciklą vaikams „Pusryčių skaitiniai“ ir „Pietų skaitiniai“ (Klaipėdos universiteto leidykla).
2018 m. literatūrinė I. Simonaitytės premija už eilėraščių, trumpų istorijų vaikams, tėvams ir seneliams knygas „Varškėčių skaitiniai“, „Uogienės skaitiniai“, „Palėpės skaitiniai“, „Bambuko pagaliukai“ bei „Baltijos valdovė“.