Arvydas Juozaitis

Filosofas, rašytojas, publicistas, sportininkas, politinis ir visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras.
(1956 04 18 Vilnius)

1980 m. baigė ekonomikos mokslus Vilniaus universitete. Didelę vaikystės ir jaunystės dalį pašventė sportui: buvo daugkartinis Lietuvos, TSRS (1976 m.) plaukimo čempionas ir rekordininkas, Monrealio olimpinių žaidynių (1976 m.) bronzos medalio, Europos taurės (1976 m.) laimėtojas. Anksti susidomėjo filosofija, visuomet teikė jai pirmenybę: nuo 1985 m. dėstė filosofiją Lietuvos konservatorijoje, 1987-2001 m. dirbo mokslinį darbą Lietuvos mokslų akademijoje, Filosofijos, sociologijos ir teisės institute; 1986 m. apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją.
Arvydas Juozaitis buvo vienas pagrindinių Lietuvos Sąjūdžio vadovų. 1988 m. redagavo ir leido laikraštį „Sąjūdžio žinios“. 1988 m. vienas iš Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrėjų, 2003 m. LTOK Kilnaus sportinio elgesio komiteto prezidentas, nuo 2012 m. LTOK viceprezidentas ir vykdomojo komiteto narys. Lietuvos liberalų sąjungos kūrėjas (1990 m.). 1994–1998 m. Santarvės fondo kūrėjas ir pirmininkas. Redagavo periodikos leidinius „Šiaurės Atėnai“, „Naujoji Romuva“. 2001-2003 m. dirbo Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko patarėju švietimo ir kultūros klausimais. Nuo 2004 m. liepos mėn. dirba Lietuvos generalinio konsulato Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje kultūros atašė. 2009–2012 m. gyveno Rygoje. Nuo 2012 m. dirba LTOK viceprezidentu. Nuo 2013 m. Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto lektorius, nuo 2015 m. docentas.
Parašė daug eseistinių, publicistinių bei dramaturginių kūrinių, leidinių politikos tema: „Sąjūdis ir demokratija“ (1990), „Nepriklausomybės kryžkelė“ (1992), „Tarp žmonių“ (1993), „Prisilietimai“ (1999), „Kultūros įkvėpiai“ (2001) „Karalių miestas be karalių“ (2006), esė knygą „Laiškai post scriptum“ (1995), pasakojimų knygą „Tėvas Stanislovas“ (1995), novelių rinkinį „Šanchajaus istorijos“ (1995), pjesių leidinį „Alsavimas“ (1996), dramą „Salomėja – sunkiausi metai“ (1997), romaną „Laikraštis“ (2003) bei kitų leidinių, knyga „Ryga – niekieno civilizacija: grožinė publicistika“ (2011, 2014), „Gyvųjų teatras: istorinių asmenybių teatras“ (2012), „Kraštai ir žmonės: grožinė eseistika“ (2014), „Napoleonas. 101 diena“ (2015), „Klaipėda – Mėmelio paslaptis: miesto epas“ (2016).
1992 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos Vinco Kudirkos premija
1997 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino Penktojo laipsnio ordinas
2004 m. Literatūrinė „Varpų“ premija
2007 m. Ievos Simonaitytės literatūrinė premija
2009 m. Klaipėdos „Tolerancijos sparnai“
2011 m. Baltijos asamblėjos literatūros premija
2012 m. Liudviko Rėzos premija
2013 m. Estijos Respublikos Marijos žemės Ketvirtojo laipsnio ordinas
2014 m. Juozo Keliuočio literatūrinė premija

2007 m. apdovanotas Ievos Simonaitytės literatūrine premija už knygą „Karalių miestas be karalių“.

Marijus Šidlauskas

Literatūros tyrinėtojas, kritikas, vertėjas
(1953-05-01 Pagėgiai)

Baigė Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą, 1976 m. – Vilniaus universitete anglų filologiją. Po studijų atvykęs į Klaipėdą, 1976-1985 m. mokytojavo miesto 22-ojoje vidurinėje mokykloje, nuo 1985 m. rugsėjo - Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakulteto anglų kalbos ir lietuvių literatūros dėstytojas. Po 1988-1990 m. studijų Vilniaus universiteto stacionarinėje aspirantūroje, 1993 m.. M. Šidlauskui suteiktas docento mokslinis vardas. Nuo tada dėsto Klaipėdos universitete.
Literatūros tyrinėtojo kritika pasižymi originaliais sprendimais, netikėtomis įžvalgomis, joje aiški vertybių sistema, kalbama atvirai, sąžiningai, nerėksmingai.
Dr. M. Šidlauskas vienas aktyviausių Klaipėdos literatūrinio gyvenimo veikėjų ir vertintojų. Jis išleido studiją „Poetas ir visuomenė XIX-XX amžių sankirtose“ (1994), kritikos straipsnių rinktinę „Orfėjas mokėjo lietuviškai“ (2006). Parašė per 150 recenzijų, straipsnių, esė apie literatūrą, rašytojus, su L. Šemerauskiene sudarė Salio Šemerio poezijos rinktinę „Pojūčių pėdsakai“ (1994), iš anglų kalbos išvertė T. Eagletono „Įvadą į literatūros teoriją“ (2000), J. Naughtono „Trumpą ateities istoriją“ (2006) ir kt.
1996 m. už kritikos tekstus apdovanotas Jotvingių premija.
2014 m. Vytauto Kubiliaus premijos laureatas.

2008 m. Marijui Šidlauskui skirta literatūrinė Ievos Simonaitytės premija už kritikos straipsnių rinktinę „Orfėjas mokėjo lietuviškai“ ir pastarųjų metų kultūrinę, literatūrinę veiklą Klaipėdos krašte.

 

Vytautas Kaltenis

Žurnalistas, kraštotyrininkas, kultūros darbuotojas, Mažosios Lietuvos kultūros tyrėjas ir puoselėtojas.

Gimė 1937 m. balandžio 26 d. Kėdainiuose.
Penkiolikmetis Vytautas nuo 1952 m. persikėlė į Klaipėdą – čia ne tik gyveno, bet jau ir dirbo. Su tėvu keliavo po Klaipėdos kraštą, 1956-1978 metais užrašė Rusnės ir Karlininkų/Karklės liaudies dainų, kitos žvejų tautosakos, o vėliau ir sovietinio genocido faktų. Dievo žodžio sakytojas ir žvejas Augustas Dėvelaitis (1897-1968) dėka V. Kaltenio garso įrašų, fotografijų pasilieka žinomas kaip šviesus krašto senbuvis, mokėjęs ne tik daugybę darbo dainų, bet ir pažinojęs žoleles, galėjęs pasirūpinti ne tik artimo sveikata, bet ir gyvulio.
Dirbo Klaipėdos kultūros įstaigose. V. Kaltenis, steigiant Liaudies meno draugijos Žemaitijos skyrių, ne tik tuo su kitais rūpinosi, bet ir buvo paskirtas pirmuoju vadovu. Dirbo Klaipėdos kraštotyros muziejuje, buvo Jūros muziejaus užuomazgos – jūrų skyriaus pirmasis vedėjas, o 1963 m. ir Jūros šventės atgaivinimo vienas iš iniciatorių. 1968 metais surengė Vydūno 100-ųjų gimimo metinių minėjimą Klaipėdos mieste. Buvo žinomas kaip vienas iš keturių rašytojos I. Simonaitytės įsūnių – užrašė nemažai jos gyvenimą, būdą, kūrybą nušviečiančių pastebėjimų, parengė radijo pjesę, kuri buvo skaitoma per Lietuvos radiją.
1969 m. persikėlė į Vilnių. 1970 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete baigė žurnalistikos specialybę. Iki 1972 metų dirbo Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijoje. 1972 m. pradėjo dirbti laikraščio „Tiesa“ redakcijoje: atsakingojo sekretoriaus pavaduotojas, skyriaus vedėjas, redakcinės kolegijos narys. 1994-1996 m. dienraščio „Diena“ korespondentas.
2000 m. atsiliepė į kvietimą ir įsijungė į „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ rengimo grupę Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute, buvo jos redakcinės kolegijos narys, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas leidybai iki 2009 m. Šiai enciklopedijai parengė daug autorinių straipsnių, organizavo nuotraukų, kitų iliustracijų rinkimą. Buvo ir „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ straipsnių autorius.
Literatūrinę kūrybą Vytautas pradėjo dar besimokydamas Pernaravos septynmetėje mokykloje. Tapęs profesionaliu žurnalistu rašė straipsnius, apybraižas Lietuvos kaimo ir miesto aktualijų, kultūrinio gyvenimo temomis. Visa jo publicistika perteikta per konkrečių žmonių darbus, pamąstymus, dažnu atveju, autoriaus subtiliai susieta su gilesniais kultūros klodais, to krašto gamta, žmonių pasaulėjauta, liaudies kūryba. Stebėtinas Vytauto bruožas – visur įžvelgti tai, kas gera, gražu, pozityvu, kas turi išliekamąją vertę.
Ypatingą vietą V. Kaltenio palikime užima Mažosios Lietuvos kraštotyrinė veikla ir publikacijos apie šio krašto žmones, kultūrinio paveldo problemas. Neįkainojamais istoriniais šaltiniais tapo Vytauto kalbintų klaipėdiškių prisiminimai, jų garso įrašai ir fotografijos. Vytautas buvo artimas rašytojos Ievos Simonaitytės bičiulis, apie ją parašė atsiminimų, radijo pjesę. Paskelbė prisiminimų apie Vydūną, dailininką Adomą Braką, kitus šio krašto šviesuolius. Geriausios apybraižos iš šio krašto sudėtos į knygą „Ak, gražus dangau!“. Buvo knygų „Priekulė. Mažas miestelis prie didelio kelio“ (2005), „Klaipėdos krašto istorijos ir kultūros atodangos: Klaipėdos krašto visuomenės veikėjui dailininkui Adomui Brakui atminti“ (2007), „Skaisčiu tikėjimu, galingu veikimu: Vydūno draugijai – 25“ (2013) bendraautoris.
Už publicistikos knygą „Ak, gražus dangau! Klaipėdietiški pasakojimai“, į kurią sudėti 1960-2008 metų pasakojimai iš susitikimų su krašto senbuviais lietuvininkais, 2009 m. suteikta I. Simonaitytės literatūrinė premija.
Ilgus metus jis artimai bendravo su klaipėdiškiais, Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“, domėjosi liuteronų bažnyčios gyvenimų ir apie jį rašė, buvo pagerbtas Vydūno draugijos garbės nario vardu.
Daugiausia rašė kraštotyros, istorijos, etnokultūros temomis, Lietuvos radijuje buvo įrašyta radijo pjesė apie I. Simonaitytę, spaudai parengta kultūrinės publicistikos knyga.
Mirė 2016 m. balandžio 29 d. Vilniuje. Palaidotas Karveliškių kapinėse.

Jovita Saulėnienė

Literatūrologė
1945 09 30 Endriejave (Klaipėdos raj.)

1963 m. baigė Endriejavo vidurinę mokyklą, 1963-1967 m. studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute Lietuvių kalbos ir literatūros studijas.
1967-1971 m. – Valkininkų (Varėnos r.) vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, 1972-1988 m. – Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų Lietuvių kalbos ir literatūros katedros dėstytoja, 1999-2005 m. – S. Dacho namų direktorė ir mėnraščio „Vokiečių žinios Lietuvoje“ redaktorė.
Rytų Prūsijos istorinio, kultūrinio, literatūrinio leidinio „Smiltė“ lietuvių ir vokiečių kalbomis redaktorė, leidybos projekto rengėja (2001-2011 m.), išleido knygas apie Prūsijos karalienę Luizę (2004 m.), pirmąjį Klaipėdos poetą S. Dachą (2005 m.). Išleista knyga rusų kalba „Koroleva Luiza“(2007 ); Kartu su R. Tarik parengė ir išleido knygą „Nugrimzdusi Klaipėda“ apie senąją Klaipėdą (2009 m.), „Das versunkene Memel. Nugrimzdusi Klaipėda“ II tomas (2015), už kurią 2015 m. rugpjūčio 1 d. įteikta Prūsos premija. Autorės straipsniai apie senąją Klaipėdą paskelbti kultūros ir meno žurnale “Durys”.
J. Saulėnienės ir R. Tarik sudarytoje, leidykloje „Druka“ išleistoje knygoje „Nugrimzdusi Klaipėda“ vokiečių ir lietuvių kalbomis pateikiama medžiaga apie Klaipėdos, anksčiau vadintos Memeliu, miesto istoriją, jo raidą, skirtingo luomo ir profesijų miestiečių gyvenseną bei jauseną, žymius architektūros statinius, tradicijas pačių gyventojų ar mieste apsilankiusių žymių žmonių akimis.
Knyga iliustruojama Klaipėdos ankstesniųjų dailininkų meniniais darbais, senaisiais žemėlapiais ir kita dokumentine medžiaga.
Veda paskaitas ir literatūrinius vakarus apie senąją Klaipėdą.

2009 m. Jovitai Saulėnienei ir Rasai Tarik skirta literatūrinė Ievos Simonaitytės premija už knygą „Nugrimzdusi Klaipėda“.

Rasa Krupavičiutė-Tarik (Tariq)

Vertėja
Rasa Tarik (gim. 1975 m.) – Klaipėdos universiteto germanistikos specialybės absolventė. Dirbo Tomo Mano muziejuje, S. Dacho namuose. Vertėja iš vokiečių į lietuvių ir iš lietuvių į vokiečių kalbas. Į vokiečių k. išvertė R. Rimantienės „Akmens amžius Lietuvoje“( 2005 ), E. Jonušo „Likimo spąstuose: sapnų ir tikrovės variacijos“(2002) ir kt. Ženklus įnašas lietuvių kultūrai jos Prūsų Lietuvos autorių kūrinių vertimai. Tai S. Dacho eilės, karalienės Luizės laiškai, žinomų „Memeler Dampfboot“ žurnalistų rašiniai apie senąją Klaipėdą bei jo kraštą.
Šiuo metu R. Tarik gyvena JAV.

Virginija Kochanskytė

už programą ir kompaktinę plokštelę „Ak, visko buvo...“ (dedikacija I. Simonaitytei)

Gimė 1952 m. liepos 3 d. Kaune. Kauno dramos teatro aktorė, skaitovė. UNICEF Geros valios ambasadorė, lietuviškojo žodžio puoselėtoja ir skleidėja.
Mokėsi Juozo Gruodžio muzikos mokyklos akordeono klasėje.
Teatro sąjungos ir Meno Kūrėjų asociacijos narė. Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto (LFR-lietuvių filologija ir režisūra) scenos kalbos dėstytoja. Baigusi Lietuvos Konservatoriją (dabar Muzikos akademiją), vaidino Šiaulių ir Kauno dramos teatruose. Garsiausių šalies režisierių spektakliuose yra sukūrusi daug įdomių ir įsimintinų vaidmenų, už kuriuos yra pelniusi ne vieną aukštą apdovanojimą. Tačiau didžiąją savo kūrybinės energijos dalį aktorė skiria kameriniams projektams. Ją pelnytai galima vadinti viena pirmųjų aktorių, kuri Lietuvos teatrinėje erdvėje įtvirtino „poezijos artistės“ sampratą kaip savarankišką, savitą ir labai įdomų žanrą. Nors pradžioje lengva nebuvo: pirmąsias poezijos programas aktorė kūrė turėdama teatre itin daug vaidmenų. Šiuo metu Kochanskytė pati rašo kamerinių spektaklių scenarijus, juos režisuoja, kuria įvairių Lietuvos ir užsienio poetų bei rašytojų literatūrines kompozicijas. Taip pat ji yra inicijavusi, režisavusi ir drauge su kitų sričių menininkais (muzikais, dailininkais) atlikusi daugybę projektų, kuriuos žiūrovai mato tiek prestižiniuose šalies meno renginiuose (Kauno „Pažaislio vienuolyno festivalyje“, Nidos „Tomo Manno festivalyje“, Klaipėdos „Jūros šventėje“, „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“ ir kt.), tiek ir atokiausių Lietuvos miestelių kultūros namų ir mokyklų salėse. Su savo koncertinėmis programomis aktorė ne kartą yra gastroliavusi JAV, Kanadoje, Čekijoje, Estijoje ir kt.
Anksti supratusi, jog labiausiai kultūrinės patirties trūksta nuošaliau nuo didžiųjų kultūros centrų gyvenantiems žmonėms, savo poetines programas jiems dovanodavo dar tada, kai apie kultūrinės labdaros ir paramos projektus Lietuvoje niekas nekalbėjo. O ji, dar toli iki Sąjūdžio laikų, tyliai, be jokios reklamos jau buvo tapusi dažna viešnia neįgalių vaikų mokyklose, ligoninėse, senelių namuose, kur poetino žodžio ir savo balso galia džiugino čia gyvenusius žmones. Aktorės teigimu, jai visada buvo artima Nobelio literatūros premijos laureatės, lenkų poetės Visłavos Šimborskos nuostata: „norėčiau savęs, mylinčios žmones, o ne žmogiškumą“. Ši mintis nuolat yra pabrėžiama kiekviename aktorės projekte, kuomet ji teatro kalba pasakoja apie tuos, kurie, nepaisydami net nepalankiausių aplinkybių, sugeba kurti džiaugsmingą ne tik savo, bet ir kitų žmonių gyvenimą.
Ekologinėse akcijose, Sąjūdžio mitinguose aktorės įtaigus balsas, pripildytas keliančios žmogaus dvasią energijos, stiprino žmonių širdyse tikėjimą ir viltį, kad laisvės troškimas bus apvainikuotas pergale.
Ji yra įrašiusi B. Baltrušaitytės poezijos plokštelę „Karti žolė“ (drauge su kompozitoriumi M. Urbaičiu); kompaktines plokšteles: „J. Aistis. Poezija“ (drauge su aktoriumi P. Venslovu), „Bernardas Brazdžionis „Per pasaulį keliauja žmogus“ (drauge su aktoriumi P. Venslovu, kompozitoriumi Vidmantu Bartuliu), „Romansero bėgančiam laikui“ (drauge su gitaristu Sauliumi Lipčiumi), „Piligrimo keliu. Dedikacija Adomui Mickevičiui.“ (drauge su aktoriumi P. Venslovu ir kompozitoriumi Vidmantu Bartuliu), „Gyvenimo pasakos. Kalėdinė impresija.“ (drauge su dainininke G. Zeicaite ir pianiste E. Zizaite), „M. K. Oginskis. Atsisveikinimas su Tėvyne.“ (drauge su pianiste Š. Čepliauskaite ir dainininke G. Zeicaite).

Elena Karnauskaitė

Gimė 1964 m. balandžio 4 d. Šašaičiuose, Kretingos rajone.
Studijavo lietuvių bei prancūzų kalbas Viniaus universitete. Studijų metais dalyvavo universiteto literatų būrelio veikloje, kuriam tada vadovavo M. Martinaitis. Nuo 1989 m. poetė gyvena ir dirba Palangoje lietuvių kalbos mokytoja. 2002 m. Klaipėdos universitete baigė literatūrologijos magistro studijas. Respublikinėje spaudoje debiutavo 1980 m. Eilėraščiai skelbti „Poezijos pavasaryje”, „Proskynoje“, „Baltijos“ almanache, „Nemune“, „Literatūroje ir mene“. Dalyvauja poetiniuose „Druskininkų rudens“, „Poezijos pavasario“, „Panevėžio žiemos” ir kituose literatūriniuose festivaliuose, rengia savo ir kitų autorių kūrybinius vakarus. Išleido eilėraščių rinkinius „Briedė jūroje“ (1990 m.), „Tiltas iš pelenų“ (2000 m.), „Iš smilčių“ (2004). 2005 m. už šį rinkinį nominuota „Poezijos pavasario“ laureato vardui ir apdovanota specialiais Kauno miesto radijo ir televizijos ir „Nemuno“ žurnalo prizais. 2008 m. išėjęs eilėračių rinkinys „Pasaulio krašte“ LLTI įtrauktas į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką. 2009 išeina „Ahrenshoopo sąsiuvinis“. Anot literatūros kritikų, E. Karnauskaitės kūryboje minimalistinėmis poetikos priemonėmis originaliai reiškiama egzistencinės melancholijos nuotaika. „Elenos Karnauskaitės poezijos kalbančioji gyvai primena skandinavų moterų prozos veikėjas – atšiaurias, nejaukias ir neprijaukinamas moteris, suaugusias su šiaurės pajūrio peizažais, nepalenkiamai išgyvenančias savo nepalankias lemtis, sukuriama nejaukaus buvimo atmosfera, pasižyminti kalbos nepatikimumu ir pasaulio uždarumu, sukelianti prasmingų ryšių nesulaikomas „pavojingas emocijas“ – neviltį, rezignaciją, melancholiją, atšiaurumą beprasmio gyvenimo, o dažnai – tik atsitiktinio sambūvio bendrininkam“ (Brigita Speičytė).
Poetės eilėraščiai versti į latvių, rusų, lenkų, baltarusių, italų, švedų, bulgarų, vokiečių, anglų, prancūzų kalbas.
2012 m. Elena Karnauskaitė išleidžia esė rinkinį „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“,
2013 m. eilėraščių rinkinį „Užpustomi“.
Lietuvos rašytojų sąjungos narė nuo 2001 m.

Algis Kuklys

Gimė 1950 m. vasario 15 d. Kretingoje.
Iki penktos klasės mokėsi dabartinėje Kretingos M. Daujoto vidurinėje mokykloje, vėliau – Kretingos katalikiškoje vidurinėje mokykloje (dabar – Kretingos Pranciškonų gimnazija). 1965-1969 m. studijavo keramiką Telšių taikomosios dailės technikume, 1972-1980 m. – Vilniaus valstybiniame universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, vėliau – Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros aspirantūroje.
1973 m. trumpai mokytojavo dabartinėje M. Daujoto vidurinėje mokykloje. Dėstė Kretingos Meno mokyklos Dailės skyriuje piešimą. 1977-1980 m. buvo Klaipėdos I. Simonaitytės viešosios bibliotekos darbuotojas, 1980-1995 m. – Kretingos meno mokyklos darbuotojas, 1995-1998 m. – laikraščio „Klaipėda“ žurnalistas, nuo 1999 m. – Kretingos r. laikraščio „Švyturys“ žurnalistas. Dirbo AB „Lietuvos draudimas“ Kretingos skyriaus konsultantu.
Studijuodamas Vilniuje kartu su kraštiečiu Juozu Pociumi įkūrė „Studentų požemio teatrą“, kuriame vaidino ir buvo teatro dailininku. Buvo Telšių literatų būrelio nariu, Klaipėdos jaunųjų rašytojų sekcijos nariu, priklausė Žemaitijos rašytojų bendrijai. 1994 m. priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą.
Priklauso Vyskupo M. Valančiaus draugijai, Lietuvos liberalų centro sąjungai, dalyvauja Kretingos dailininkų klubo PINX veikloje. 2009 m. išrinktas Kretingos miesto Pastaunyko seniūnaitijos seniūnaičiu.
Surengė apie 10 savo dailės kūrinių parodų.
1989 m. išleido pirmąją knygą – novelių rinkinį „Keleiviai“, 1993 m. – romaną „Žiūrėjimas į tamsą“, 1998 m. – antrąjį novelių rinkinį „Veidrodis“. Dvitomio „Susitikimai“ (2002) ir „Likimai“ (2003) herojai Kretingos rajono žmonės – tautodailininkai, ūkininkai, literatai, sportininkai, muzikai, menininkai. Dvitomio publikacijos buvo parašytos nuo 1994 iki 2002 m. 2005 m. pasirodė novelių rinkinys „Ritualinė kaukė“, 2006 m. išleido meninės publicistikos knygą „Dievdirbio rankos“ apie garsų kretingiškį tautodailininką Adolfą Viluckį. 2007 m. pasirodė novelių rinkinys „Sūnaus vardas“, publicistinis leidinys „Juozo Lukausko lobiai“, eilėraščių knyga „Užmiršta nuotaika“. Tuo pat metu A. Kuklys parengė ir rūpinosi aštuntosios Pranciškaus Šerno knygos „Lygtis su daugybe nežinomųjų“ (2007 m.) išleidimu. 2008 m. pasirodė publicistikos knyga „Genovaitė“ apie kretingiškę tautodailininkę-tapytoją Genovaitę Čejauskaitę. Tais pačiais metais publikavo tris grožines knygas: humoreskas „Iš vaiduoklių gyvenimo“, romaną „Kazbekija – jo kapas nežinomas“ ir poezijos knygą „Dedikacijos“. 2009 m. išleido apybraižų knygą „Medžio baladės“, kurioje stengiamasi atskleisti Kretingos rajono tautodailininkų Birutės ir Aniceto Puškorių bei jų sūnų gyvenimo ir kūrybos aspektus, ir penktąją novelių knygą „Peizažas su Motiejum“. 2010 m. išleido 17-ąją knygą – romaną „Apokalipsė“.
2010 m. 7 novelės pirmą kartą išverstos į rusų kalbą ir Kaliningrade išleistos rinkiniu „Человек с обезьянкой“.
Pagrindiniai kūrybos bruožai: ironiškas žvilgsnis, atidus įsižiūrėjimas į žmogų, savitai suvokiamas laikas (ryškūs 20 a. vidurio ir pabaigos laiko ženklai), erdvė pilka, monotoniška (dykvietė, sena
lyguma, turgus), nuotaika liūdna, dvelkianti pesimizmu, kūrybą praturtina kitų kultūrų ženklai (Inkai, Andų kalnai, Paryžius), veikėjai be vardų, melancholikai, tačiau jautrūs: išgyvena vidinę tuštumą, neabejingi aplinkiniams. Publicistiniuose tekstuose A. Kuklys fiksuoja Kretingos rajono kūrėjų buitį, aprangos, išvaizdos detales, bando įsižiūrėti ir perprasti jų pasaulį. Kūryboje ryški ir meilės tema (herojai vieniši, išgyvenantys nelaimingą meilę), daug dėmesio skiriama gyvenimo autsaideriams – mažiems, nepastebėtiems žmonėms (senukams, vargetoms ir kt.), autorius aprašo sapnus, o kartais pats apsakymas lyg sapnas. Rašydamas nepersistengia, neieško vienadienio efekto, nesiekia būti per daug modernus.
Publikacijos paskelbtos almanachuose „Baltija“, „Запад Россий“, „Балтия“ (Rusija), „Dadzis“ (Latvija), „Nemunas“, „Literatūra ir menas“, „Pamario krašto antologija“, „Vilnius“ (rusų k.) ir kituose leidiniuose.
Už pasiekimus dailėje gavo garbės raštą iš Estijos, priklausydamas Klaipėdos jaunųjų rašytojų sekcijai gavo garbės raštą už aktyvią visuomeninę ir kūrybinę veiklą. Kretingos rajono savivaldybės tarybos sprendimu, 2007 m. įteikta Kretingos rajono kultūros ir meno premija. 2010 m. įteikta Lietuvos Respublikos seimo pirmininkės I. Degutienės padėka už aktyvią visuomeninę ir kultūrinę veiklą.

2012 metais premiją gavo už žodžio, stiliaus, minties tobulumo paieškas, dvasinių vertybių teigimą novelėse.

Sergejus Isajevas (Clandestinus)

Gimė 1973 m. gegužės 2 d. Klaipėdoje.
Baigė M. Gorkio mokyklą, specialius anglų kalbos kursus LCC tarptautiniame universitete, filosofiją Vilniaus seminarijoje katalikų dvasininkams, studijavo krikščioniškąją teologiją (Sen Žodar, Prancūzija), islamiškąją teisę ir šariatą Džinano universitete (Libanas, Tripolis). Apie 8 metus buvo katalikiškų – dominikonų ir pranciškonų – ordinų vienuoliu, iš kurių dvejus metus dirbo Vilniaus protiškai atsilikusiųjų vaikų ugdymo centre, dar dvejus metus mokė Dievo įstatymų katalikų gimnazistus Kretingoje.
Grįžęs pasaulin, dirbo laikraščio „Klaipėda“ kultūros skyriaus redaktoriumi (2004 m.), literatūros ir meno menraščio „Žodis“ vyr. redaktoriumi (2005 m.), savaitraščio „Krantinė – Klaipėda“ vyr. redaktoriumi (2008 m.). Pastaruoju metu aktyviai bendradarbiauja lietuviškuose, europietiškuose ir rusiškuose leidiniuose bei leidyklose (Pabaltijo „Nemunas“, „Baltija“ ir kt.; rusų „Baltika“, „Paralelės“, stambiausiame Maskvos literatūriniame tinklalapyje „Maskvos rašytojai“, E. V. Vitkovskio „Vertimo Amžius“ ir kt.). Literatūrinės draugijos-leidyklos „ARS MAGNA“ (2003 m.) įkūrėjas.
Poliglotas, vertėjas iš 11 kalbų. Nepartinis, tvirtų pažiūrų kosmopolitas. Nuo gotikos ir siaubo perėjęs prie mokslinės fantastikos, pastaruoju metu linksta ateistinių idėjų linkme. Tarptautinio Ateistų Aljanso (Atheist Alliance International), Tarptautinio judėjimo Brights, visuomeninio fondo „Zdravomyslije“, transhumaninių judėjimų aktyvus veikėjas.
Nuo 2003 m. – Vokietijos rusų rašytojų bendrijos narys; nuo 2004 m. – Rusijos rašytojų sąjungos narys; nuo 2004 m. – Tarptautinės literatūrinės S. Dacho bendruomenės narys; nuo 2006 m. –
Lietuvos rašytojų sąjungos narys; nuo 2006 m. – Tarptautinės istorikų ir literatų K. Donelaičio bendruomenės narys; nuo 2008 m. – Lietuvos žurnalistų sąjungos narys; nuo 2009 m. – Meno Kūrėjų Sąjungos narys; nuo 2012 m. – Rusijos rašytojų sąjungos Lietuvos skyriaus pirmininkas; nuo 2015 m. – Tarptautinio PEN-klubo narys.

Daiva Molytė Lukauskienė

Gimė 1967 m. spalio 9 d. Valkininkų GS.
1985 m. baigė Varėnos 2-ąją vidurinę mokyklą, vėliau – Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą, meninio apipavidalinimo specialybę. Dirbo Maironio lietuvių literatūros muziejuje. 2001 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, Klaipėdos vizualinio dizaino magistrantūros studijų programą. Parašė darbą tema „Grafinė poezijos išraiška“.
Lietuvos rašytojų sąjungos narė, jai suteiktas Meno kūrėjo statusas, Zigmo Gėlės, Ievos Simonaitytės premijų laureatė. Apdovanota „Varpų“ almanacho prizu. Parašė ne vieną straipsnį apie Neringą, jos gyventojus. Kuria iliustracijas savo knygoms.
Poezija versta į rusų, lenkų, baltarusių, vokiečių kalbas. Išleido poezijos knygas: „Natiurmortas su gudobelės šaka“, „Baltas kvadratas juodame fone“, „Persodintos gėlės“, „Baltojo kiro giesmynai“.