Bernardas Aleknavičius

Fotožurnalistas, publicistas, kraštotyrininkas
(1930-08-21 Lekėčiai (Šakių r.))

1956 m. Bernardas Aleknavičius baigė Kauno pedagoginę mokyklą, mokytojavo Kačerginėje, nuo 1960 m. dirbo žurnalistu. 1963-1993 m. Lietuvos telegramų agentūros ELTA Klaipėdos ir Žemaitijos zonos fotoreporteris. Nuo 1965 m. Lietuvos žurnalistų, 1970 m. Fotomenininkų ir nuo 1972 m. Tautodailininkų sąjungų narys.
Jis Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ sumanytojas ir vienas organizatorių. Įžymių asmenybių įamžinimo, M. Mažvydo paminklo statybos, Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo Klaipėdoje komisijų narys.
Bernardas Aleknavičius – V. Kudirkos, I. Simonaitytės ir Šakių rajono savivaldybės Zanavykų kultūros premijų laureatas. 2005 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu, jam suteiktas meno kūrėjo statusas, 2008 m. – pilietiškiausio klaipėdiečio vardas, o 2009 m. Šakių rajono laikraščio „Valsčius“ skaitytojų išrinktas Metų žmogumi. B. Aleknavičius – Vydūno, Tėviškės pažinimo draugijų, Tautodailininkų, Lietuvos fotomenininkų sąjungų garbės narys, Šakių ir Klaipėdos garbės pilietis. Už publikacijas apie Mažąją Lietuvą įrašytas į žurnalo „Aušra“ garbės knygą Lenkijoje.
Surengė keliolika teminių fotoparodų. Fotografinėje kūryboje atspindi Mažosios Lietuvos paveldą bei dabarties būklę, lietuvių dvasios pasaulį.
Kūrėjas parašė ir išleido 25 knygas: „Tėviškė“ (1966), „Klaipėdos diena“ (1969), „Klaipėda“ (1982), „Donelaitis ir mes“ (1989), „Vakarė žvaigždė“ (1998). Šešias knygas „Novužės krašto vaikai“: I ir II t. – 1999 m., III t. – 2002 m., VI t. – 2008 m., VII t. – 2009 m., VIII t. – 2010 m., IX t. – 2013 m., papildomas tomas – 2015 m. „Vydūnas“ (1999), „Kai laisvas rytas aušo“ (2002), „Lekėčių sakmės“ (2006), „Adomas Brakas – Vydūno dvasios pakylėtasis“ (2007), „Žemaičių žemės rūpintojėliai“ (2008), „Mažosios Lietuvos poringės“ (2008), „Lietuvninkais mes esam gimę“ (2008), „Kelionė. Einu per Lietuvą“ (2009), „Kristijono Donelaičio portretas“ (2010), „Žvejų kaimelio kronika“ (2010), „Kelionė. Juos sutikau gyvenime“ (2011), „Kelionė. Sugrįžtantys iš praeities“ (2013), „Aisčių pasaka“ (2013), „Aisčių pasaka : nuo Rambyno žvelgiant“ (2015).
Klaipėdos dienraštyje „Vakarų ekspresas“ išleido apie 200 „Klaipėdos zanavyko“ puslapių. Nuo 1996 m. „Klaipėdos“ dienraštyje rengia „Gilijos“ – savaitinius etnografinės Vakarų Lietuvos istorijos ir kultūros puslapius.

1997 m. už visuomeninę veiklą pelnė Ievos Simonaitytės literatūrinę premiją.

 

Domas Kaunas

Knygotyrininkas, bibliofilas, edukologas, kultūros tyrinėtojas
(1949-04-21 Šlepečiai (Plungės r.))

Domas Kaunas baigė Priekulės vidurinę mokyklą, 1975 m. – Vilniaus universitete bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybę. Nuo 1975 m. dėsto Vilniaus universitete, 1990 m. įgijo habilituoto daktaro laipsnį, o 1993 m. – profesoriaus. Nuo 1996 m. Lietuvos mokslų akademijos narys ekspertas. 1990-1991 m. dirbo Istorijos fakulteto Knygotyros ir bibliografijos, nuo 1991 m. Komunikacijos fakulteto Knygotyros katedros vedėju.
Svarbiausios mokslinės veiklos kryptys: knygotyra, Mažosios Lietuvos kultūros istorija, bibliofilija. Nuo 1990 m. tęstinio leidinio „Knygotyra“ atsakingasis redaktorius, Lietuvos bibliografijos redakcinės kolegijos narys. 1997 m. enciklopedinio žodyno „Knygotyra“ redakcinės kolegijos pirmininkas ir vienas rengėjų. Paskelbė apie 100 mokslinių publikacijų lietuvių ir užsienio kalbomis. Išleido knygas: „Iš lietuvių knygos istorijos: Klaipėdos krašto lietuvių knyga iki 1919 m.“ (1986), „Mažosios Lietuvos spaustuvės 1524-1940 metais“ (1987), „Mažosios Lietuvos bibliotekos (iki 1940 metų)“ (1987), „Lietuvių periodikos pirmtakas“ (1991), „Mažosios Lietuvos knygynai“ (1992), „Donelaičio žemės knygiai“ (1993), „Aušrininkas: tautinio atgimimo spaudos kūrėjas Jurgis Mikšas“ (1996); Mažosios Lietuvos knyga: lietuviškos knygos raida, 1547-1940 m. (1997), parengė elektroninę knygą „Lietuviškos knygos metai“ (1998), „Knygos dalia. Mažosios Lietuvos knygos istorijos tyrinėjimai: studija“ (1999), „Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai: 1885-1940 metų ikonografija: albumas“ (2000). Monografija „Knygos kultūros karininkas“ išleista 2004 m. Studija „Mažosios Lietuvos kultūros istorijos paveldas. Vertės ir interesų sankirtos požiūriu“(2004) ir „Knygos kultūra ir kūrėjas. Istoriografiniai tyrimai ir vertimai“(2009). 2001 m. sudarė leidinius „Bibliofilai“ apie asmenines bibliotekas ir 2005 m. – „Knygos ir bibliofilijos kultūra“. „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ ir „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ straipsnių autorius. 2012 m. išleista monografija „Bibliotheca Georgii comitis de Plater. Jurgio Platerio biblioteka – Lietuvos knygos kultūros ir mokslo paminklas“, 2013 m. „Mažosios Lietuvos knygų link. Dokumentinio paveldo socialinėje aplinkoje sakytinė ir vaizdinė istorija.
1990 m. suteiktas Agluonėnų (Klaipėdos raj.) Garbės piliečio vardas. Profesoriui 1994 m. įteikta Lietuvos mokslo premija, 1995 m. Mažosios Lietuvos fondo (Kanada) dr. Vydūno premija, 1997 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino 5-ojo laipsnio ordinu, 1998 m. Martyno Mažvydo premijos laureatas, 1998 m. „Lietuvninkų vilties“ premija, 1999 m. Martyno Mažvydo premija, 2010 m. Lauryno Ivinskio premija, 2011 m. Latvijos Respublikos Pripažinimo ordinas Komandoro didysis kryžius, 2013 m. Lietuvos Respublikos Seimo valdybos padėka, 2014 m. Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko padėka, 2015 m. Pagėgių savivaldybės Garbės pilietis.
1998 m. pelnė Ievos Simonaitytės literatūrinę premiją už knygas „Klaipėdiškė“ ir „Mažosios Lietuvos knyga“. 2019 m. antrą kartą pelnė Ievos Simonaitytės literatūrinę premiją už atsiminimų knygą „Aš esu Etmės Evė. Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose“ (2017 m.)

 

 

Edita Barauskienė

Rašytoja, pedagogė, visuomenininkė
(1941-06-28 Virkytų k. (Šilutės r.))

Rašytoja 1949-1960 m. mokėsi Saugų (Šilutės r.) vidurinėje mokykloje, 1961-1966 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame universitete (tuometiniame VPI) biologės specialybę. 1966-1967 m. dirbo Šakių vidurinės mokyklos mokytoja, 1967-2000 m. – mokytojavo Priekulėje, šiuo metu dirba Priekulės I. Simonaitytės vidurinės mokyklos kraštotyros būrelio vadove.
Edita Barauskienė išleido romaną „Vyžeikių karalienė“ (1998), novelių rinkinį vokiečių kalba „Sand vom Memelland“ („Nemuno žemės smiltys“) (2004), dviejų dalių pasakojimų leidinį apie Priekulę „Mažas miestelis prie didelio kelio“ ir „Prisiminimai ir kūryba. Priekulė“ (2006-2007), istorinį romaną apie Martyną Mažvydą „Žodi, nekrisk ant akmens“ (2007).
Rašytoja yra aktyvi etnokultūros puoselėtoja, daug dėmesio skiria gamtosaugai ir Klaipėdos krašto paveldo išsaugojimui.
2006 m. apdovanota Agluonėnų seniūnijos rašytojos I. Simonaitytės premija, 2008 m. Martyno Jankaus premija.

Už visuomeninę veiklą ir kūrybą 1999 m. rašytoja pelnė Ievos Simonaitytės literatūrinę premiją.

Gintaras Grajauskas

Poetas, eseistas, dramaturgas, prozininkas, muzikos atlikėjas
(1966-02-19 Marijampolė)

Gintaras Grajauskas nuo pat vaikystės gyvena Klaipėdoje. Mokėsi S. Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje, 1987 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą. 1990-1994 m. dirbo radijuje ir televizijoje, 1994-2008 m. dienraščio „Klaipėda“ redakcijoje. Nuo 2000 m. organizavo kasmetinį Lietuvos poetų sambūrį „Placdarmas“. Groja bosine gitara ir dainuoja bliuzroko grupėje „Kontrabanda“, anksčiau – džiazroko grupėje „Rokfeleriai“. Nuo 1995 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Poetas debiutavo 1993 m. išleista eilėraščių knyga „Tatuiruotė“, vėliau pasirodė „Atsiskyrėlio atostogos“ (1996), „Katalogas“ (1997), „Kaulinė dūdelė“ (1999), „Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems“ (2004), „Eilėraščiai savo kailiu“ (2008), parašė prozos ir dramos eskizų rinkinį „Ornitologija“ (1993), išleido esė knygą „Iš klausos“ (2002), romaną „Erezija“ (2005), pjesių leidinį „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (2007).
Gintaro Grajausko eilėraščiai versti į anglų, vokiečių, švedų, lenkų, italų kalbas.
1994 m. apdovanotas Z. Gėlės, 2000 m. Poezijos pavasario, 2003 m. Lietuvos kultūros ministerijos premijomis, 2004 m. nominuotas Klaipėdos miesto Kultūros Magistru, 2008 m. apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“.

2000 m. poetui už eilėraščių knygą „Kaulinė dūdelė“ skirta Ievos Simonaitytės literatūrinė premija.

Juozas Šikšnelis

Juozas Šikšnelis (slap. Raidas Dubrė)
Prozininkas, dramaturgas
(1950-03-01 Švendubrė (Varėnos r.))

1973 m. Juozas Šikšnelis baigė Vilniaus universitetą, kur įgijo bibliotekininko ir bibliografo specialybę. Tais pačiais metais pradėjo dirbti Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje, nuo 2008 m. yra šios bibliotekos direktorius. Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 1994 m. Nuo 2011 m. LRS Klaipėdos skyriaus pirmininkas
Rašyti pradėjo sulaukęs brandaus amžiaus – pirma apysakų ir novelių knyga „Štilis“ pasirodė 1991 m. Dar išleido: detektyvines apysakas „Nuogas lietaus nebijo“ (1992), vienaveiksmes pjeses „Šešėliai“ (1993), romanus: „Kryžiau žalio medžio“ (2000), „Apšlakstytas isopu“ (2004), „Įvykių horizontas“ (2007), „Surišti ir atrišti“ (2008); „Mirties varos“ (2008 m.), „Banga atgal negrįžta“ (2011 m.), novelių rinkinį „Angelas mėšlyne“ (2003). Raido Dubrės slapyvardžiu išleido detektyvinius romanus: „Pyro pergalė“ (1995), „Medūzos žvilgsnis“ (1996), „Nuodėmių atleidimas“ (1998), „Atblokštiems siena“ (1998), „Patvarumo riba“ (1999), „Pliūpsnio kaitra“ (2000), „Pragaro vartai“ (2000), „Paskutinioji užmuša“ (2003), „Aukos stulpas“ (2007).
Rašytojo kūriniai versti į rusų, lenkų ir anglų kalbas. 2006 m. Lenkijoje išleistos knygos „Samotnosc“ („Vienatvė“)(2008), „Krzyz z drzewa zielionego“ (2011 m.), Horyzont wydarzen(2015). Rusijoje – „Ožidanije“ (2012).
Be literatūrinės kūrybos, turi ir kitą pomėgį – skulptūrą – drožia iš medžio, kala akmens skulptūras. Yra surengęs per 50 parodų Lietuvoje ir užsienyje. Jo darbų yra ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Rusijoje ir kitur.
1992 ir 1996 m. Juozas Šikšnelis apdovanotas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos premijomis už geriausią detektyvinį kūrinį.

2001 m. už romaną „Kryžiau žalio medžio“ pelnė Ievos Simonaitytės ir Žemaitės literatūrines premijas, Publikos premija J. Kunčino skaitymuose (2006 m.), Klaipėdos apskrities garbės ženklu (2009 m.), Klaipėdos miesto kultūros magistro žiedu (2009 m.), pelnė geriausio Lietuvoje bibliotekos direktoriaus vardą (2010 m.), Rotary klubo „Concordia 1826“ įsteigtu Vėtrungės ženklu už indėlį į miesto kultūrą (2013), 2016 m. apdovanotas AdM sidabro medaliu.

 

Aleksandras Žalys

Literatūrologas, kritikas
(1951-10-26  Girininkų k. (Šiaulių r.) - 2018-08-20 Klaipėda)

Aleksandras Žalys 1975 m. baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas Klaipėdos universitete. 1980 m. apgynė aspirantūrą Vilniaus universitete, vėliau – filologijos mokslų daktaro disertaciją. 1986 m. jam suteiktas docento mokslinis vardas. Aleksandras Žalys buvo vienas iš aktyviausių Klaipėdos universiteto steigimo iniciatorių ir kūrėjų. 1991-1993 m. – šio universiteto pirmojo Senato pirmininkas, 1991-1997 – Lietuvių literatūros katedros vedėjas, 1997-2006 – Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas. Šiame universitete literatūros kritikas dėsto lietuvių literatūros istorijos ir literatūros teorijos kursus iki šiol. Nuo 1992 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Docentas yra knygos „Lietuvių baladė” (1979) sudarytojas ir įvadinio straipsnio autorius, parašė „Lietuvių literatūrinė baladė“ (1988), „Gyvenimo metaforos ieškant“ (2001) ir kt. monografijas, išleido eilėraščių rinkinius „Iš retų ir išblukusių tekstų“ (2005) ir „Laiškai“ (2006), publikavo daug straipsnių apie lietuvių literatūros istoriją ir dabartį.
2000 m. apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2002 m. už literatūros kritikos straipsnių rinkinį „Gyvenimo metaforos ieškant“ Aleksandrui Žaliui įteikta Ievos Simonaitytės literatūrinė premija.

Nijolė Kliukaitė Kepenienė

Poetė, prozininkė
(1957-05-01 Vilnius)

Poetė baigė S. Nėries vidurinę mokyklą, 1982 m. – lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute. Nuo 2002 m. Vilniaus universitete studijavo anglų kalbą, ilgus metus mokytojauja Klaipėdoje. Nuo 1995 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Parašė apsakymėlių, apysakų ir pasakų mažiems vaikams: „Labanakt“(1992), „Šunų valsas“ (1994), „Pasaulis „V“ (1994), „Kopūstų riteris ir kiti“ (1996), „Madingiausias krokodilas“ (1998), „Džiovintas debesėlis“ (1999), „Skriek vaivorykštės karusele“ (2000), „Po riestainio saule“ ((2001 m.) ši knyga pripažinta geriausia 2001 metų knyga vaikams), „Tititatos užburti“ (2002), „Išgelbėk mane: kovinio tėvų gelbėjimo būrio žygiai“ (2003), „Vasarnamis saulės zuikučiams“ (2008); romanus suaugusiems „Vienatvė dviese“ (2000) ir „10% improvizacijos“ (2004) „Vėjų rožė: istorijos sapnas“ (2007) ir „Šatrijos Ragana“ (2007); eilėraščių rinkinius „Būrimo pamokos“ (1998), „Jos“ (2002) ir „Tarp“ (2007). Išvertė užsienio rašytojų romanų iš anglų kalbos. 2016 m. išvertė Neil Mckenna „Slaptas Oscaro Wilde‘o gyvenimas“. 2013 m. išleistas romanas „Maršalitas“, 2014 m. pasakų rinkinys „Verpėjėlė“, 2016 m. pasakų rinkinys „Baltų žemė“ .
Ažūrinis, todėl itin moteriškas Nijolės Kepenienės kūrybos pasaulis atsiveria knygose net patiems mažiausiems, o ką jau kalbėti apie poezijos rinkinius bei romanus. Knygose analizuojamos moters atsitraukimo nuo moters, pažiūrėjimo į save tarsi iš šalies, ir moters egzistencinės vienatvės temos. Ikimokyklinio amžiaus skaitytojams rašytoja meistriškai kuria trumpas, fantazijos logika paremtas istorijas, apsakymai ir pasakos pasižymi dorovinio idealo ir žaismingo stiliaus derme.
Rašytoja už pjesę „Amerikė“ 1991 m. apdovanota Kanados lietuvių premija, 2007 m. laimėjo „Lietuvių balso“ II-ąją premiją už romaną „Šatrijos Ragana“.
2009 m. rašytojai už biografinį romaną „Bitė“ suteikta Gabrielės Petkevičaitės Bitės premija.
2016 m. už eilėraščių rinkinį „Miestai“ tapo Poezijos pavasario laureate (vaikų poezijos kategorijoje). Tais pačiais metais išleistas ir rinkinys „Karusės“.
2003 m. pelnė Ievos Simonaitytės literatūrinę premiją už knygas „Tititatos užburti“ ir „Jos“.
„Tititatos užburti“
Šioje avangardinėje, meniškai brandžioje knygelėje autorė pasakoja apie fantastišką kelionę po stebuklingą muzikos šalį. Įkvėpimo šiai knygai rašytoja sėmėsi iš savo jauniausios dukters Šarūnės, kurios piešiniais ir iliustruota knyga.
„Jos“
Nijolės Kepenienės poezija ypač moteriška, lengvai, bet įmantriai parašyta.
Kritikai šio rinkinio eiles apibūdina kaip sklidinas neįkainojamo žmogiško intymumo. Tai ypač akivaizdu cikluose „Penelopė“ ir „Laiškai“.

 

Daiva Kšanienė

Muzikologė, kraštotyrininkė
(1943-07-04 Šiauliai)

Daiva Kšanienė baigė Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą, 1965 m. Lietuvos konservatoriją, J. Gaudrimo muzikos istorijos klasę. Įgijo muzikologės, muzikos istorinių-teorinių disciplinų dėstytojos kvalifikaciją. 1965 m. paskirta dėstyti į Klaipėdos S. Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą. Nuo 1971 m. LTSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto, nuo 1992 m. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dėstytoja. 1979-1990 m. ir nuo 1996 m. Muzikos istorijos ir teorijos katedros vedėja, nuo 1988 m. docentė. 1990-1995 m. Klaipėdos universiteto Meno reikalų prorektorė. Nuo 1998 m. muzikologijos mokslų daktarė, nuo 2004 m. profesorė. Nuo 2002 m. Klaipėdos universiteto Senato narė, 2007 m. sausio mėnesį išrinkta Senato pirmininke. Nuo 1976 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos narė. 1998-2002 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė.
Išleido leidinį „Muzika Klaipėdos krašte: Muzikinis gyvenimas iki 1939“ (1996), bibliografinį žinyną „Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto muzikos bei kultūros veikėjai. XVI a. – XX a. pirmoji pusė“ (2000), „Muzika Mažojoje Lietuvoje“ (2003), publikavo daug straipsnių įvairiuose moksliniuose žurnaluose.
Muzikologei už rankraštį „Muzikinis gyvenimas Mažojoje Lietuvoje“ 2001 m. skirta Mažosios Lietuvos fondo mokslinė-literatūrinė Vydūno premija, už indėlį į Klaipėdos krašto kultūrinio paveldo tyrinėjimus 2004 m. suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas.

Už monografiją „Muzika mažojoje Lietuvoje“ 2004 m. profesorei skirta literatūrinė Ievos Simonaitytės premija. Daiva Kšanienė – pirmoji muzikė pelniusi šią premiją.

Jurgis Mališauskas

Kraštotyrininkas, pedagogas
(1928-01-19 Telšiai)

1944 m. Jurgis Mališauskas su tėvais išvyko į Vokietiją. 1946 m. grįžo į Lietuvą. 1955 m. baigė Vilniaus universitetą ir įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Mokytojavo, dėstė lituanistines disciplinas Šiaulių ir Klaipėdos aukštosiose mokyklose, skaitė paskaitas: Mažosios Lietuvos istorija ir kultūra, Lietuva ir Prūsija vokiečių literatūroje, Mažosios Lietuvos XVIII a. literatūra. Su Klaipėdos studentais važinėjo į Karaliaučiaus krašto istorijos vietas. 1977 m. su studentais ėmė rinkti Klaipėdos krašto senųjų antkapių įrašus, aprašinėti kapinių būklę.
Moksliniuose leidiniuose ir periodikoje paskelbė daugiau kaip 70 straipsnių apie Mažosios Lietuvos istoriją, kultūrą ir literatūrą. Mokslinėse konferencijose Lietuvoje, Lenkijoje bei Vokietijoje skaitė pranešimus Mažosios Lietuvos kraštotyros ir literatūros klausimais.

2005 m. Jurgiui Mališauskui įteikta Ievos Simonaitytės literatūrinė premija už straipsnių rinktinę „Vėjas iš Aistmarių“.

Rolandas Rastauskas

Poetas, dramaturgas, eseistas
(1954-10-13 Vilnius)

Rolandas Rastauaskas 1978 m. Vilniaus universitete baigė anglistiką. 1978-1986 m. dirbo Operos ir baleto teatre redaktoriumi, dėstė Vilniaus universitete. 1986 m. persikėlė į Palangą, dėsto Klaipėdos universitete. Nuo 1990 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Poetas yra daugelio tarptautinių kultūros projektų ir konferencijų dalyvis, meno festivalių konsultantas, A. Mončio fondo valdybos pirmininkas, 1989–1990 m. „Atgimimo“, 1993-2003 m. – „Lietuvos ryto“, 2003-2004 m. „Akiračių“ (Čikaga) ir nuo 2005 m. „Verslo klasės“ skiltininkas. Verčia iš rusų, lenkų, slovėnų ir anglų kalbų. Jo paties tekstai versti į anglų, lenkų, rusų, baltarusių, slovėnų, švedų ir kitas kalbas.
Debiutavo eilėraščių knyga „Albumas“ (1987). Išleido dar kelias poezijos knygas: „Tinginio raudos“ (1992), „Aktorius pasitraukia“ (1996), „Kol nuodai veikia“ (2004), „Metimas“ (2006). Parašė pjesių ir scenarijų dramos teatrams, išleido esė rinkinį „Kitas pasaulis“ (2004). Fotoesė leidinių „Kranto erdvės scena“ (2008) ir „Berlynalijos“ (2008) bendraautorius.
2001 m. Rolandui Rastauskui paskirta LR Kultūros ministerijos premija už geriausią metų kultūrinę publicistiką.

2006 m. apdovanotas Ievos Simonaitytės literatūrine premija už esė rinktinę „Kitas pasaulis“, kuri taip pat buvo pripažinta geriausia 2005 m. knyga Lietuvoje ir autoriui pelnė Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto premiją.