Salys Šemerys

1898-1981

 

Salys Šemerys (tikr. Saliamonas Šmerauskas) – poetas avangardistas, „Keturių vėjų“ sąjūdžio dalyvis. Gimė 1898 metų gegužės 21-ąją Vilkaviškyje, karstadirbio ir bitininko Juozapo Šmerausko šeimoje.

Pirmuosius savo kūrinius – pasakėčias, anekdotus ir humoristinius pasakojimus S. Šemerys išspausdino 1914 m. „Garnio“ satyriniame laikraštyje, pasirašęs slapyvardžiu Tadas Mardonius. Vėliau S. Šmerauskas slapyvardžių turėjo daug: Duoga Liutauris, Escecha, Esperantininkas, Es-ša, Express, Gedvila Rimvydas, Janulaitis Salys, Jasulaitis S., Jasulaitis Salys, O Si mas, Ošimas M., Rauskas M., Salmanasaras, Salmanasaras el., Skamas, Skomantas, Sl. Šm., Šerys, Šerp, Šlamas L., Šmergarbas Algirdas, Šmergarbas Selmas, Vaiduoklis. Slapyvardis Šemerys Salys – išliko visam gyvenimui.

Pirmasis pasaulinis karas S. Šemerį nubloškė į Voronežą, kur jis 1918 m. baigė gimnaziją, išsamiau susipažino su tuo metu madingomis literatūros srovėmis – simbolizmu ir ekspresionizmu. 1917 m. „Aušrinės“ žurnale buvo išspausdintas pirmasis jo eilėraštis „Auštant“. 1920 m. S. Šemerys išvyko studijuoti į Kauną, čia 1921 m. dirbo „Lietuvos“ literatūros priedo „Sekmoji diena“ (Nr. 32-45) redaktoriumi, pavertė jį avangardinio meno tribūna, publikavo savo ir kitų ekspresionistinius poetinius bandymus, buvo aktyvus „Keturių vėjų” pirmųjų numerių bendradarbis.

1927 m. S. Šemerys atvyko į Klaipėdą. Poetas Vytauto Didžiojo gimnazijoje dėstė lietuvių literatūrą, savitai papildė tuo metu mieste gyvenusių lietuvių inteligentų būrį. Vokiečiams užėmus Klaipėdos kraštą, S. Šemerys persikėlė į Vilkaviškį, vėliau į Kybartus. Čia jis išgyveno 1940 m. įvykius, kurie padarė didžiausią perversmą jo pasaulėžiūroje – „iki tol aš buvau grynojo meno šalininkas, o dabar mano sieloje atsirado spraga. Pradėjau abejoti savo estetinių pažiūrų teisingumu“ (Granata krūtinėj : rinktinė. – Vilnius, 1969, p. 116-117). 1944 m. poetas su šeima buvo ištremtas į Vokietiją. Karo metu dingo Vlado Eidukevičiaus tapytas Salio Šemerio portretas, buvo išgrobstyta unikali poeto biblioteka.

Po karo – 1945 m. rudenį Šmerauskų šeima visam laikui sugrįžo į Klaipėdą. S. Šemerys vėl įniko į pedagoginį darbą. Kurį laiką dirbo suaugusių gimnazijos direktoriumi (1998 m. ši mokykla pavadinta S. Šemerio vardu ir veikia iki šiol), po to dėstė 1-oje Jūreivystės, nuo 1952 m. – Amatų mokyklose. Klaipėdoje mokytoju jis išdirbo iki 1957-ųjų. Per tą laikotarpį ir vėliau kūrė eilėraščius, pasakėčias, libretą operai, prozos kūrinius, balades, poemas, atsiminimus, rinko ir užrašinėjo Klaipėdos krašto padavimus, iš vokiečių kalbos išvertė Mažosios Lietuvos „sakas“ ir legendas, vertė į rusų ir esperanto kalbą savo kūrybą.

Salys Šemerys buvo ne tik mokytojas, poetas, bet ir aistringas buriuotojas – vienas šios sporto šakos pradininkų Lietuvoje. Apie buriavimą jis ėmė svajoti 1927 m., kai prikalbintas rašytojo Prano Mašioto sūnaus atvyko iš Kauno į Klaipėdą. „Apsigyventi Klaipėdoje mane, be visa ko, dar viliojo jūrų romantika. Plaukiojant jūromis, fantazijai erdvė – be ribų!“. Teoriškai pasiruošęs, aktyviai buriuoti jis pradėjo 1934 m., kai iš centrinės vaistinės provizoriaus K. Mažono nusipirko dvistiebę jachtą, pavadintą „Gulbė“. „Puiki buvo jachta, tik „Gulbės“ vardas jai netiko. Tai juk pelkių ir kūdrų paukštis! Vardą reikėjo pakeisti... Ir aš daviau jai vardą „Tegu“ (Salio Šemerio rankraščiai). 1935 m. S. Šemerys pirmą kartą išplaukė su savo jachta į Baltijos jūrą. Vėliau daug plaukiojo po Kuršių marias, nusigavo iki Visbio, Stokholmo, Helsinkio, aplankė didesnius Baltijos uostus, dalyvavo tarptautinėse regatose. 1946 m. S. Šemerys dalyvavo atkuriant Lietuvos jachtklubą, mokė jaunuosius buriuotojus, buvo miesto kvalifikacinės komisijos narys, teisėjavo vietinėse ir respublikinėse buriavimo varžybose. Jis buvo Lietuvos buriavimo sporto federacijos garbės narys.

Mirė Salys Šemerys 1981 m. gegužės 14 d., palaidotas Klaipėdoje Karklės kapinaitėse.

Iškili S. Šemerio figūra buvo įaugusi į miesto panoramą, vertingos jo keltos idėjos dėl miesto literatūrinio muziejaus įsteigimo, senųjų gatvių pavadinimų keitimo ir kt. Gyveno Šemeriai H. Manto g. 23-30, name šalia Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (dabar šioje vietoje – viešbutis „Navalis”). Bibliotekoje vyko jo kūrybos vakarai, čia saugomas rinkinys iš jo asmeninio archyvo, kurį po poeto mirties perdavė žmona L. Šmerauskienė. Bibliotekoje Kraštotyros ir B. Aleknavičiaus fonduose saugomos bibliotekai ir B. Aleknavičiui dedikuotos S. Šemerio knygos.