VAIČIŪNAS ANTANAS(1890-1932)

 

 

Gimė  1890 05 30 Mokoluose (Marijampolės r.); choro dirigentas, pedagogas, dainininkas, kultūros veikėjas. 1913-17 m. studijavo dainavimą Varšuvos muzikos institute, Maskvos bei Odesos konservatorijose. Organizavo chorus Vilniuje, Odesoje, Jaroslavlyje, Voroneže. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1919 m. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, suorganizavo pulko orkestrą. 1920-22 m. gyveno Rygoje, čia baigė  muzikos institutą, dalyvavo Rygos lietuvių muzikiniame gyvenime. 1922-23 m. buvo Kauno Valstybės operos teatro solistas. 1923-1931 m. A. Vaičiūnas gyveno ir dirbo Klaipėdoje, tuo pat metu (1929-31) studijavo Prahos konservatorijoje. 1931 m. apsigyvenęs Kaune, A. Vaičiūnas  vadovavo įvairiems chorams.

A. Vaičiūnas sukūrė chorinių dainų, harmonizavo lietuvių liaudies dainų, bendradarbiavo periodinėje spaudoje.

  Gyvendamas Klaipėdoje A. Vaičiūnas daug nuveikė  Klaipėdos miesto ir krašto muzikiniame gyvenime, ypatingai chorų sąjūdyje. Čia jis  vadovavo įvairiems chorams, kuravo 16 chorų, suorganizavo pirmąją Klaipėdos krašto lietuvių  dainų šventę, buvo jos vyriausiasis dirigentas. Buvo Klaipėdos krašto Giedotojų Draugijų Sąjungos  pirmininkas,  vadovavo 1926-32 m.  šios draugijos mišriam ir vyrų chorams, su šiais chorais dalyvavo 1924 m. ir 1928 m. Lietuvos dainų šventėse, prisidėjo prie M. Petrausko operos “Birutė” bei Ch. Gounod operos “Faustas” pastatymų , pats dainuodavo solo, rašė straipsnius į  “Klaipėdos žinias”, “Klaipėdos garsą”.

       Mirė  A. Vaičiūnas 1932 11 03  Kaune.

 

VAINIŪNAS STASYS (1909 – 1982)

 

Gimė 1909 04 02 Rygoje; kompozitorius, pianistas, pedagogas ir muzikas, profesorius. I pas. karo metu gyveno Smolenske ir po bolševikinio perversmo įsitraukė į įvairių klubų, chorų veiklą. 1928 m. grįžo į Rygą, baigė Rygos konservatoriją, A. Daugulio fortepijono klasę (1933). 1933-1934 m. Rygoje mokėsi vargonų klasėje, dėstė muziką lietuvių gimnazijoje ir vadovavo lietuvių chorui. 1933 m. S. Vainiūnas tapo Vienos tarptautinio pianistų konkurso laureatu. Pagrindinė S. Vainiūno kūrybos sritis – fortepijoninė muzika. Jis koncertavo Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Čekoslovakijoje, Italijoje. Nuo 1938 m. dėstė fortepijono specialybę Klaipėdos, vėliau – Šiaulių muzikos mokykloje ir Kauno konservatorijoje. Nuo 1949 m. dėstė LTSR valstybinėje konservatorijoje, buvo specialiojo fortepijono katedros vedėju. S. Vainiūnas buvo kompozitorių sąjungos valdybos pirmininkas (1954-1964).

Mirė S. Vainiūnas 1982 10 18.  

 

VAINORAS STASYS (1909-1964)

 

 

Gimė 1909 09 26 Palangoje; žurnalistas. 1925 m. baigė Palangos keturmetę mokyklą, 1930 m. Klaipėdos lietuvių gimnaziją. 1931-1934 m. VDU studijavo ekonomiką. Nuo 1928 m. bendradarbiavo, vėliau dirbo spaudoje. 1935-1940 m. redagavo „Jūrą“ („Mūsų jūra“), daug rašė jūrine tematika. 1940-1941 m. Kaune „Sodybos“ redaktoriaus pavaduotojas. Vokiečių okupacijos metais palaikė ryšius su Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, jos įgaliotas – su Latvijos ir Estijos antinacistinio pogrindžio centro vadovybėmis. 1944 m. vasarą areštuotas Latvijoje, kalintas Rygoje, vėliau Salaspilio koncentracijos stovykloje. 1944 m. rudenį perkeltas į Štuthofą. Pasibaigus karui pateko Švedijos Raudonojo Kryžiaus globon, išvežtas į Švediją. 1949 m. atvyko į JAV. 1950-1964 m. dirbo „Vienybės“ redakcijoje Čikagoje. Lietuvoje ir JAV paskelbė grožinės literatūros vertimų.

Mirė S. Vainoras 1964 06 29 Čikagoje, JAV.

 

 

VAITEKŪNAS STASYS (g. 1941) 

         Gimė 1941 03 09 Reibiniuose (Joniškio raj.); geografas. 1960-1965 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. 1965-1968 m. – Lietuvos MA geografijos skyriaus jaun. mokslinis bendradarbis, 1968-1986 m. Vilniaus universitete Ekonominės istorijos ir geografijos katedros vyr. dėstytojas, docentas, 1986-1993 m. - katedros vedėjas, profesorius. 1993 m. vasarą išrinktas Klaipėdos universiteto rektoriumi, buvo šiose pareigose dvi kadencijas. Inicijavo geografijos katedros steigimą universitete, 1995 m. tapo pirmuoju jos vedėju. Jai vadovavo iki 2006 m. 2003-2007 m. buvo Klaipėdos universiteto senato pirmininku. 1995–1996 m. buvo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys.

Mokslinių tyrinėjimų kryptys : Lietuvos teritorinės ir socialinės - demografinės problemos, Lietuvos gyventojai, Lietuvos gyventojų tinklas, pasaulio socialinė geografija. S. Vaitekūnas yra daugelio mokslinių monografijų , knygų bei vadovėlių – autorius :  “Gyvenviečių  geografija “ (1989), “Geografijos enciklopedinis žodynas” (1994),  “Pasaulio socialinė geografija” (1995, 1997, 1999, 2000), “Lietuvos teritorija ir gyventojai” (1998),  “Klaipėdos universitetas” (1996, su R. Skunčiku, A. Žaliu), “Po Alma Mater skliautais” (2001), “Geografijos erdvėse” (2006) ir kt. Paskelbė mokslinių  ir mokslo populiarinimo straipsnių Lietuvoje ir užsienyje. Dirbo, stažavosi, skaitė paskaitas JAV, D. Britanijoje, Italijoje, Kanadoje, Austrijoje ir kt. užsienio šalių aukštosiose mokyklose. Yra daugelio mokslinių  tarybų, komisijų, draugijų, redakcijų, fondų narys.

 

 

VAIŽGANTAS (1869-1933)

 

(tikr.Juozas Tumas) 

 

Gimė 1869 09 29 Maleišiuose (Anykščių r.); prozininkas, literatūros istorikas, kritikas, kunigas. Mokėsi Daugpilio realinėje mokykloje, 1893 m. baigė Kauno kunigų seminariją. Kunigavo daugelyje Lietuvos vietų, redagavo “Tėvynės sargą”, “Žinyčią”. 1902 m. išleido pirmąją prozos knygą “Vaizdeliai”. Buvo vienas  iš Vilniaus Didžiojo seimo organizatorių, krikščionių demokratų partijos steigėjų. Skelbė publicistinius straipsnius, išleido dramų ir prozos kūrinių: “Scenos vaizdai”, “Monologai ir dialogai” ir kt. Nuo 1920 m. gyveno Kaune, buvo Vytauto Didžiojo bažnyčios rektorius, redagavo  periodinius leidinius, paskelbė “Pragiedrulius”, “Dėdes ir dėdienes”, “Nebylį” ir kt. kūrinius. Paskelbė kelionių įspūdžių, išleido paskaitas apie A. Baranauską, Maironį, V. Kudirką, L. Višinskį ir kt. lietuvių rašytojus, recenzavo knygas, paskelbė straipsnių bendraisiais  literatūros klausimais.

Klaipėdoje Vaižgantas negyveno, tačiau rašytojo pėdsakų  uostamiestyje  galima aptikti, ir pirmiausia jo publicistikoje. Pirmą kartą  Klaipėdą rašytojas pamini straipsnyje “Ant didmarės arba okeano”, kuris pasirodė dar 1897 m. jo redaguojamame laikraštyje “Tėvynės sargas”. Vėliau rašytame straipsnyje “Nemunu” rašytojas  be kita ko svarsto ankstesnio Klaipėdos vardo –Memelio - kilmę. 1928 m. savo straipsnyje “Kuršių  užmaryje” aprašydamas vasaros įspūdžius irgi  pamini  Klaipėdą. Vaižgantas atsiliepė ir į B. Sruogos, redagavusio “Klaipėdos žinias”, kvietimą rašyti į šį dienraštį. Čia 1925 m. buvo išspausdintas Vaižganto straipsnis “Klaipėda ir Vilnius kultūros atžvilgiu”. Vaižgantas bendravo ir su kitais  Lietuvos kultūros žmonėmis , gyvenusiais Klaipėdoje, čia jis lankėsi ir su paskaitomis. Tai paliudija ir rašytojo laiškas rašytas P. Klimui 1931 m. kovo 5 d. ”Šiandie važiuoju į Klaipėdą su paskaita: švęsime “Aukuro” dešimtmetį”.(Vaižgantas.Laiškai Klimams.-V.,1998, p.331). Be abejonės, šie įdomūs, nors ir epizodiniai pastebėjimai, ateityje gali pasipildyti  glaudesnėmis rašytojo sąsajomis su Klaipėda.

Mirė Vaižgantas  1933 04 29 Kaune.

 

 

      VALANČIUS GRIGAS (1906-1978)

 

 

   Gimė 1906 09 21 Jazdauskiškiuose (Plungės r.); ekonomistas, kultūros tyrinėtojas. 1925 m. baigė Telšių gimnaziją ir išvyko į užsienį. Vakaruose studijavo filosofiją, valstybinius mokslus, ekonomiką. 1931 m. grįžo į Lietuvą, dirbo Kaune. Aktyviai bendradarbiavo spaudoje, rašė apie Lietuvos krašto ūkį, ekonominių mokslų būklę ir kt. 1934 m. persikėlė gyventi į Klaipėdą ir pradėjo eiti Klaipėdos gubernatūros ekonominio patarėjo pareigas, profesoriavo Prekybos institute, dėstė ekonomiką. Tyrinėjo Klaipėdos kraštą, svajojo, kad Lietuva taptų daug pelno iš jūros gaunanti valstybė. Šiam tikslui organizavo jūros žvejybą, steigė Statybos ir Žuvies bendroves, skatino Lietuvos prekybos laivyno statybą, “Tautos ūkyje” (1938, Nr.3) paskelbė apžvalginį straipsnį apie Klaipėdos krašto ūkį. Gyvendamas Klaipėdoje G. Valančius domėjosi įvairiais dokumentais, susijusiais su Karaliaučiumi, planavo išleisti knygelę. Knygą ”Lietuva ir Karaliaučius” G. Valančius išleido 1946 m., gyvendamas Vokietijoje. 1939 m. vokiečiams okupavus Klaipėdą, išvyko į Panevėžį, 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, gyveno JAV. Išeivijos spaudoje paskelbė straipsnių, išleido darbą apie M. Valančių “Žemaičių Didysis” (1 – 2, 1978).

Mirė 1978 05 11 Los Angeles (JAV).

 

 

VALDHAUERIS GUSTAVAS (Waldhauer) (XIX a. pr.- 1883)

 

G. Valdhaueris dirbo mokytoju. Šis klaipėdietis  paliko  pėdsaką miesto istorijoje. 1842 m.  kartu su kitais mokytojais įkūrė vieną pirmųjų sporto draugijų.  Nuo 1844 m. jis dirbo Aukštesniojoje miestiečių mokykloje, o vėliau gimnazijoje. 1850 m . jis išleido linijinės perspektyvos vadovėlį. 1852 m. G. Valdhaueris detaliai aprašė miestą- tai buvo išsamus Klaipėdos  aprašymas iki 1854 m. gaisro. 1862 m. G. Valdhaueris parengė ir išleido XIX a. Klaipėdos litografijų albumą. Jo piešiniuose - „Klaipėdos teatras prieš 1854 m. gaisrą“,  „Šaulių namai“, „ Frydricho turgavietė“, „Rotušė“, „Gaisrinė“, „Karališkoji muitinė“, „Valstybinis bankas“,   miesto bažnyčių, „Klaipėdos panoramos iš Smiltynės“ ir kiti  vaizdai. Pagal G. Valdhauerio projektą 1863 m.  pastatyta Klaipėdos anglikonų bažnyčia.

Mirė Gustavas Valdhaueris 1883 m.

 

 

VALSONOKAS RUDOLFAS (1889-1945)

 

 

 

Gimė 1889 10 24 Vilniuje; žurnalistas, teisininkas. Studijavo Varšuvos, Krokuvos ir Vilniaus universitetuose. 1920-23 Lietuvos užsienio reikalų ministerijos referentas, Eltos atstovas Gdanske. Gyvendamas Klaipėdoje dirbo žurnalistinį darbą, aktyviai dalyvavo lietuvių ir vokiečių spaudoje. 1926-27 Klaipėdoje redagavo  prekybinį dienraštį “Morgnen Kurier” (“Ryto kurjeris”), 1935-39 daug straipsnių paskelbė laikraščiuose “Memeler Beobachter” (“Klaipėdos apžvalgininkas”), “Vakarai”, “Vairas”, “Tautos ūkis”ir kt.  1932 Klaipėdoje  išleido knygą “Klaipėdos problema”, kurioje autorius  pirmą kartą mokslinės analizės metodu nušvietė  Klaipėdos krašto istoriją XIII-XX a., ypač nuodugniai išnagrinėjo jos 1919- 1924  laikotarpį sudėtingų to meto Europos politinių įvykių  kontekste. Parašė dvi monografijas apie Klaipėdos kraštą ( Der Memeler Hafen und die litauischer Verkehrspolitik”, 1933; “Der Fall Bottchers vor dem Haag, 1932). 1944 išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą.

  Mirė R. Valsonokas apie 1945m. Vokietijoje.

 

 

VANAGAITIS JONAS ( 1869-1946)

 

 

Gimė Pabudupiuose  1869 09 23 (Ragainės aps., Maž. Lietuva) ; spaudos darbuotojas, visuomenės veikėjas. Lavinosi savarankiškai. Dalyvavo 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime. Veikė “Birutės” draugijoje ir kt. Maž. Lietuvos susivienijimuose. Bendradarbiavo su V.Kapsuku, pasirašinėjo “Draugo”( 1904) redaktoriumi. 1922 m. įėjo į  Maž. Lietuvos gelbėjimo komitetą, buvo jo sekretoriumi, ruošė dirvą Klaipėdos sukilimui.  

Atgavus Klaipėdos kraštą, 1923-40 m. buvo Šaulių sąjungos Klaipėdos komiteto sekretoriumi, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, redagavo” Birutę” (1909-13 Tilžėje, 1920 Klaipėdoje), “Sūkurį” ir kt., paskelbė straipsnių bei eiliavimų. Talkino M. Zauniutei rengti 1900 m. Paryžiaus parodai lietuviškų knygų katalogą. J. Vanagaičio nuopelnas buvo jo sumanymas  Klaipėdos krašto  sukilimo eigai įamžinti išleistas almanachas “Kovos keliais” (1938), kuriame tilpo Maž. Lietuvos kultūrinių, politinių ir ekonominių kovų apžvalga iki 1923 m., sukilimo žygio apžvalga ir šio žygio dalyvių prisiminimai.

 Mirė V. Vanagaitis 1946 09 09 Kasselyje (Vokietija).

 

 

VARNAS ROBERTAS (g. 1930)

Gimė 1930 10 10 Mažeikiuose; choro dirigentas, pedagogas. Mokėsi Mažeikių gimnazijoje. Nuo 1949 m. mokėsi Klaipėdos muzikos mokykloje, baigė choro dirigavimo klasę. 1958 m. choro dirigavimą baigė Lietuvos valst. Konservatorijoje. 1958 - 1967 m.  Klaipėdos muzikos mokykloje dėstė dirigavimą ir kitas disciplinas. Nuo 1958 m. - Klaipėdos liaudies operos chormeisteris, o 1960-1964 m. meno vadovas ir dirigentas. Su operos kolektyvu koncertavo Klaipėdoje, Šiauliuose, Šilutėje, Palangoje, Liepojoje. 1964 -1967 m. R. Varnas buvo Kretingos rajono kopsąjungos mišraus choro  meno vadovas ir dirigentas , nuo 1967 m. dėstytojavo Kauno J. Gruodžio muzikos mokykloje, vėliau ilgą laiką buvo Kauno politechnikos instituto akademinio choro „Jaunystė“ meno vadovas ir dirigentas. Šis choras pelnė  geriausio choro  vardą daugelyje konkursų, koncertavo Lietuvos miestuose, gastroliavo Rusijoje, Ukrainoje , Lenkijoje, Čekoslovakijoje ir kt. 1975 m. dirigentui suteiktas nusipelniusio artisto garbės vardas. Nuo 1982 m. R. Varnas  Lietuvos valst. Konservatorijos Klaipėdos fakultetų Choro dirigavimo katedros vyr. dėstytojas, 1984-1987 m. vedėjas, docentas (1985). 1996-1998 m. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dekanas. R. Varnas išugdė nemažą būrį dirigentų, parašė straipsnių, mokslo metodinių darbų. Dirbdamas pedagoginį darbą, vadovavo chorams, buvo įvairių dainų  švenčių, studentų festivalių, konkursų konsultantas, dirigentas, žiuri narys ir kt. Nuo 1988 m. iki 2000 m. buvo Klaipėdos chorinės bendrijos „Aukuras“ tarybos pirmininkas, Lietuvos išeivių muzikos archyvo Klaipėdoje įkūrėjas ir kuratorius .

 

 

 VEITAS KARLAS HEINRICHAS (Weit) (1779-1849)

 

Gimė 1779 07 15. Savo karjerą pradėjo apželdindamas Gdansko apylinkes . 1805 m. K. H. Veitas vadovauti apželdinimo darbams atvyko į Klaipėdą. Buvo paskirtas į uosto statybos inspektoriaus pareigas, kur pasižymėjo kaip geras savo dalyko žinovas. Uosto raidą, pirmtakų ir savo darbus aprašė dviejose studijose. Reikšmingas 1821 m. Karaliaučiuje išleistas jo darbas “Memelio uosto ir greta esančių fabrikų aprašymas ir situacijos planas”. Uosto statybos inspektorius K. H. Veitas testamentu miestui paliko 30000 talerių. Buvo įkurtas vardinis fondas, kurio lėšų dalis buvo naudojama miesto poreikiams, o procentai skiriami vargšams , našlaičiams bei našlėms. Ypatingą dėmesį mecenatas skyrė Vitei. Iki Antrojo pasaulinio karo  šioje miesto dalyje jo vardu vadinosi viena gatvė.

Mirė Karlas Heinrichas Veitas 1849 06 19.

VENCKUS ANTANAS (1934-1975)

 

Gimė 1934 12 14 Čiūteliuose (Šilutės raj.); muzikologas, kompozitorius. 1954 m. baigė Klaipėdos muzikos mokyklos choro dirigavimo klasę, 1959 m. – Lietuvos konservatorijos teorijos ir kompozicijos fakultetą, E. Balsio muzikos teorijos klasę. 1959-1962 m. dirbo Klaipėdos muzikos technikume dėstytoju ir muzikos teorijos metodinės grupės vadovu. 1962-1965 m. dėstė teorines disciplinas Alma Atos valstybiniame meno institute. Grįžęs į Lietuvą, dirbo valstybinėje konservatorijoje muzikos teorijos katedros mokslinio tyrimo laboratorijos vyresniuoju laborantu, nuo 1968 m. iki mirties – šios laboratorijos vedėju. Kurį laiką buvo konservatorijos studentų mokslinės kūrybinės draugijos vadovas. Paskelbė straipsnių apie daugiadermiją ir daugiatonaliją, yra tyrinėjęs M. K. Čiurlionio fortepijoninių kūrinių stiliaus bruožus, jo muzikos derminius savitumus; parengė simfoninės poemos „Jūra“ klavyrą dviem atlikėjams, aštuonių preliudų transkripcijas smuikui ir fortepijonui. A. Venckus reiškėsi ir muzikinėje pedagoginėje literatūroje – parašė darbus „1000 vienbalsių klausos pratimų“, „Šių laikų muzikos intervalų bei sąskambių rūšys“, „Muzikos kūrinių analizės“ vadovėlio dalį. Daug dėmesio skyrė lietuvių muzikos terminologijai.

Mirė A. Venckus 1975 09 24.

 

VENCLOVA ANTANAS (1906-1971)

 

 

 

 Gimė 1906 01 07 Trempiuose (Marijampolės r.); poetas, prozininkas, kritikas, vertėjas, visuomenės veikėjas.. 1932 m. baigė VDU Humanitarinių mokslų fakultetą, mokytojavo Kaune, Klaipėdoje. Redagavo žurnalą “Trečias frontas”, bendradarbiavo “Kultūroje”, “Literatūroje”, “Prošvaistėje”. 1940 m. buvo Liaudies seimo narys, dalyvavo SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje Maskvoje inkorporuojant Lietuvą į Sovietų Sąjungą. 1940-43 m. švietimo komisaras. 1950 m. parašė sovietinį Lietuvos himną, ilgametis Lietuvos ir SSRS Aukščiausiųjų Tarybų deputatas, 1954-59 m. LRS pirmininkas. Rūpinosi lietuvių literatūros palikimo leidimu.

    A. Venclova išleido poezijos rinkinių : Sutemų skersgatviai” (1926), “Gatvės švinta “(1927), “Obelis kur augalota” (1945), “Kovoti, degti, nenurimti” (1953), “Ar tu žinai tą šalį” (1964), “Vakarinė žvaigždė” (1971) ir kt. Apsakymų knygose “Beržai vėtroje” (1930), “Naktis” (1939), “Kelias į Lietuvą” (1942) vyrauja įvairi tematika, romanuose “Draugystė” (1936), “Gimimo diena” (1959) - inteligentijos gyvenimo temos. Parašė kelionių įspūdžių knygų , memuarinę trilogiją “Pavasario upė”, “Jaunystės atradimas”, “Vidurdienio vėtra” (1964-69), literatūros kritikos studijų ir straipsnių, išvertė  užsienio rašytojų kūrinių. A.Venclovos knygų yra išversta į latvių, lenkų, rusų, ukrainiečių ir kt. kalbas.

     1934 m. rudenį A. Venclova, jau žinomas rašytojas, persikėlė į Klaipėdą. Tada Klaipėda buvo ne tik uostamiestis, judrus prekybos centras, bet ir turizmo bazė, kurortas. Čia vykdavo dainų šventės, sportinės varžybos, jūros dienos, mokytojų vasaros kursai, veikė teatras ir kt. A. Venclova aktyviai įsijungė į darbus: ėmė mokytojauti vietinėje lietuvių gimnazijoje, čia dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, Švietimo ministerijos pasiūlymu į lietuvių kalbą vertė Sofoklio trilogiją, intensyviai mokėsi vokiečių kalbos, bendravo su to meto Klaipėdos šviesuoliais, kūrė savo pirmąjį romaną “Draugystė”, rašė apsakymus, redagavo I.Simonaitytės romaną “Aukštujų Šimonių likimas”. “Aš amžinai užverstas iki kaklo darbu. Klaipėdoj trūksta lituanistų, todėl mane čia čiulpia ne tik gimnazija ir institutas, bet dar visoki kursai. Bet visą turimą atliekamą laiką skiriu rašymui ir jau turiu gabalą romano...”, - rašė A. Venvclova 1935 m. laiške V. Žilioniui. (Atsiminimai apie Antaną Venclovą ,1988, p.100-101). Iš pradžių Venclovų šeima apsigyveno  Žaliojoje gatvėje, netoli nuo dabartinės Vytauto Didžiojo gimnazijos, vėliau gyveno Altenbergo gatvės name (dabar-Vilties 4), kuris, įamžinant rašytojo atminimą, 1976 m. pažymėtas memorialine lenta. Klaipėdoje jaunai šeimai 1937 m. gimė sūnus Tomas Venclova, dabar garsus poetas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas, publicistas. 1939 m. pavasarį Klaipėdą atplėšus nuo Lietuvos, A. Venclova grįžo į Kauną.

Mirė A. Venclova 1971 06 28 Vilniuje.

 

 

     VENCLOVA TOMAS  (g.1937)  

 

   

 

Gimė 1937 09 11 Klaipėdoje; poetas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas, publicistas. 1960 m. baigė VU lituanistiką. Dirbo Istorijos institute, dėstė VU. 1977 m. emigravo į JAV, nuo 1980 m. Yale’io universitete slavų literatūrų profesorius. Nacionalinės premijos laureatas (2000). Lietuvoje sovietiniais metais išleido mokslo populiarinimo knygų, eilėraščių rink. JAV išėjo poezijos knygos “98 eilėraščiai”(1977),, “Tankėjanti šviesa”(1990), nepriklausomoje  Lietuvoje “Reginys iš alėjos”(1998). T. Venclovos poezijos rinkiniai išėjo anglų, vengrų, lenkų, švedų, slovėnų, vokiečių  ir kt. kalbas, pats yra išvertęs rusų bei užsienio poetų kūrybos, išleido rusų literatūros tyrinėjimų knygas, parašė straipsnių, recenzijų, skirtų Vakarų autorių kūrybai .1985 m. išleista jo lituanistinių strapsnių knyga “Tekstai apie tekstus”. Yra vienas “Lietuvių egzodo literatūros 1945-1990” (1992) autorių. T. Venclovos  publicistikos ir eseistikos knygose vyrauja atvirumo pasauliui nuostatos, esmine vertybe  laikoma asmens laisvė. Eseistikos rinkiniai išleisti anglų, rusų, lenkų k. 2000 m. išėjo interviu su T.Venclova knyga “Manau, kad…”  

Klaipėda yra T. Venclovos gimtasis miestas, čia jis gimė poeto ir prozininko, tada Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojo Antano Venclovos šeimoje. T. Venclova uostamiestį paliko nesulaukęs nė dvejų metų, tačiau  Klaipėdą visada laikė gimtuoju miestu ir į jį yra sugrįžęs nekartą. ”Ypač smagu grįžti į gimtąją Klaipėdą jubiliejiniais metais. Žinia, prieš 750 metų ją įkūrė Kryžiuočių ordinas, čia pastatęs pilį. Kryžiuočių ordinas egzistuoja iki šiol. Man teko lankytis jo buveinėje Vienoje. Ten ordinui priklauso maža bažnytėlė ir mažas muziejus, po kurį mane vedžiojo tikras kryžiuotis…Jis rodė senovinius žemėlapius, kuriuose mačiau ir Klaipėdą”,- kalbėjo poetas Klaipėdos paveikslų galerijoje susitikime su Poezijos pavasario’2002 dalyviais, neslėpdamas pasididžiavimo, kad savo laiku lietuviai sumušė kryžiuočių ordiną. Su įdomiu ir laukiamu svečiu klaipėdiečiai yra susitikę ir ankstesniais metais. 2000 m. vasarį Klaipėdos universitete buvo pristatyta jo knyga “Manau,kad…”, dalyvaujant pačiam autoriui. Gimtajam pajūriui poetas yra paskyręs eilių- “Vitės švyturys”, “Klaipėdos kanalas. Piešinys” ir kt.  

 

 

  VENSKŪNAS ALGIRDAS ( 1934-2003)  

 

 

Gimė 1934 02 17 Šiauliuose; aktorius. Kaune baigė vidurinę mokyklą. 1957 m. baigęs Lietuvos valstybinę konservatoriją, ketverius metus buvo Marijampolės teatro aktorius.  1961 m.  persikėlė į Klaipėdą ir kelis dešimtmečius vaidino Dramos teatre. Čia jis sukūrė daug ir įsimintinų vaidmenų: Atas (A. Diuma “Trys muškietininkai”), Jurkevičius ( I. Kočerga “Laiko meistrai”), Aktorius ir Prochoras (M. Gorkio  “Dugne” ir “Vasa Železnova”) ir kt. geriausiuose režisieriaus P. Gaidžio pastatymuose. Prasmingų vaidmenų A. Venskūnas sukūrė ir B. Gražio režisuotuose spektakliuose. Tai Klebonas (Vaižgantas “Nebylys“) Alenas (N. Saimenas “Keistuoliai iš varjetė”) ir kt. Vienas iškiliausių  pastarųjų metų aktoriaus vaidmenų buvo Teisėjas Adomas H. fon Kleisto komedijoje “Sukultas ąsotis”.

   Mirė A. Venskūnas 2003 12 16 Klaipėdoje.

 

 

                         VILKAS (WILKE)DOVYDAS  (1685-1745)

Gimė 1685 m. Klaipėdoje. Išsilavinimą gavo Karaliaučiaus Albertinoje, kurią baigė 1704 m. Tais pačiais metais paskelbė lietuvišką epitalmą  ir lietuviškų poterių (1715) . Po kelerių metų išsikėlė į Gdanską, iš ten išvyko į Angliją. Anglijoje D. Vilkas greit pakilo dvasiškio karjeros laiptais. Mokėjo anglų, graikų, hebrajų, italų, lenkų, lietuvių, lotynų, prancūzų, vokiečių ir kt. kalbas. D. Vilkas išgarsėjo savo teologijos darbais, iš žinomesnių : „Oratio Dominika in diversas omnium...“, išleistas Amsterdame 1715 m., „Novum Testamentum Aegipticum...“, išleistas 1716 m. , „Leges Anglo-Saxonicae...“ (1723m) ir kt. Anglijoje D. Vilkas pakeitė pavardę į Vilkinsą.

D. Vilkas mirė 1745 m.Anglijoje.

 

 

VILKAS (WILKE) VILHELMAS  (1688-1745)

Gimė 1688 01 01 Klaipėdoje. Dovydo Vilko brolis. Aukštuosius mokslus baigė Vitenberge, kur 1706-1709 m. buvo filosofijos fakulteto asesorius. 1710 m. apsigynė teologijos daktaro laipsnį. Nuo 1709 m.  kunigavo  Klaipėdos Šv. Jono bažnyčioje. Gyvendamas uostamiestyje iki 1745 m. tapo žinomu asmeniu, valdė Dumpių ir Tauralaukio dvarus.

Mirė V. Vilkas 1745 04 30. 

 

 

 

VYDŪNAS (Storosta Vilhelmas) (1868-1953)

 

 

Gimė 1868 03 22 Jonaičiuose (Šilutės r.); filosofas, rašytojas, kultūros veikėjas, muzikas, pedagogas. Mokėsi Naujakiemio, Pilkalnio mokyklose, 1885-88 m. Ragainės mokytojų seminarijoje, kur įgijo liaudies mokytojo cenzą. Mokytojavo Kintų, Tilžės mokyklose,  atostogų metu gilindamas savo žinias Vokietijos universitetuose.  1896-1902 m. ir 1913-1919 m. Greifsvaldo, Halės, Leipcigo, Berlyno universitetuose studijavo filosofiją, teosofiją, religijotyrą, meno, literatūros, muzikos istoriją, anglų, prancūzų, sanskrito kalbas. Ir vėliau neatsisakė pedagogo darbo:   1917-1919 m. dėstė lietuvių k. ir skaitė literatūros paskaitas Berlyno universiteto Rytų kalbų seminare, dėstė lietuvių k. kursuose suaugusiems Tilžės realinėje gimnazijoje. 1920 m., 1921 m. ir 1923 m. po keletą mėnesių mokytojavo  Telšiuose ir Palangoje. 1928 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitetas suteikė Vydūnui Garbės daktaro laipsnį. Iki 1944 m.antros pusės Vydūnas gyveno Tilžėje, 1945 m. jis išvyko į Vokietiją.

 Vydūno veikla labai plati ir įvairiapusiška. Visą gyvenimą jis daugelyje Mažosios ir Didžiosios Lietuvos miestų bei miestelių skaitė paskaitas  meno, kultūros, moralės, etikos , istorijos ir kitomis  temomis, dalyvavo  įvairių lietuviškų draugijų veikloje, bendradarbiavo  to meto periodinėje spaudoje, pats redagavo ir leido žurnalus “Šaltinis”, “Jaunimas”, “Naujovė”, “Darbymetis”. Vydūnas vadovavo chorams,  kūrė chorinį repertuarą,   konsultavo  Mažosios Lietuvos chorus ir jų vadovus, buvo nuolatinis Mažosios Lietuvos dainų švenčių dirigentas, garbės pirmininkas. Vydūnas parašė keletą lietuvių kalbos vadovėlių, mokymo priemonių,  sukūrė per 30 dramos veikalų ( “Šventa ugnis”, “Jūraitė”, “Pasaulio gaisras”, “Prabočių šešėliai”, “Žvaigždžių takai” ir kt.). Reikšmingi jo filosofiniai, kultūrologiniai darbai :”Visatos sąranga”, “Slaptinga žmogaus didybė” , “Mirtis ir kas toliau” , “Žmonijos kelias”, “Likimo kilmė”, “Sveikata , jaunumas , grožė”, ‘”Sąmonė”  ir kt. Didžiausias jo,  praeities tyrinėtojo, darbas buvo veikalas “Septyni šimtmečiai  vokiečių ir lietuvių santykių” (1932).

 Vydūnas Klaipėdoje negyveno, tačiau ir toliau palaikė glaudžius ryšius su iš Tilžės į Klaipėdą  po 1923 metų persikėlusiais aktyviausiais  Mažosios Lietuvos kultūros bei  visuomenės veikėjais, sekė   stiprėjančių lietuviškų draugijų, chorų veiklą Klaipėdoje, šią veiklą rėmė patarimais, dvasiškai palaikė. Klaipėda be Vydūno neišsivertė ir 1927 m. rengiant Mažosios Lietuvos lietuvių šventę- jis buvo šios šventės vyriausias dirigentas, pagrindinis kalbėtojas, šventės rengimo garbės pirmininkas. Vydūnas rūpinosi  ir Klaipėdoje A. Brako įkurtos “Aidos “ draugijos veikla, retkarčiais diriguodavo šios draugijos choro koncertuose, su paskaitomis dalyvaudavo “Aukuro” draugijos “Švietimo savaitėse”. 1925 metų pusmetį Vydūnas skaitė  meno istorijos ir estetikos kursą Klaipėdos muzikos mokykloje. Uostamiesčio įvairiose scenose  buvo suvaidintas ne vienas dramos kūrinėlis, kuriuos aplankydavo ir pats autorius.

 Mirė Vydūnas 1953 02 20 Detmolde (Vokietija). 1991 m. jo palaikai perkelti į Lietuvą ir ilsisi Bitėnų kapinaitėse.

  

  VYNERIS JULIUS LIUDVIKAS (1795-1862)  

 

Gimė 1795 04 01; vienas didžiausių miesto mecenatų, turtingas žydų tautybės pirklys, vertęsis daugiausia gėlių sėklų prekyba. Miesto istorijoje sunku būtų surasti kitą žmogų, tiek daug  padariusį savo miestui. Gyvendamas  jis didžiules pinigų sumas aukojo našlaičiams, buvo įkūręs namus nusigyvenusiems, rėmė tuometinę miesto ligoninę (pastatas dabartinėje S.Daukanto g. prieš Vytauto Didžiojo gimnaziją pastatytas jo pastangomis). Manoma, kad jo lėšomis statytas ir buvusios Šv. Jono bažnyčios bokštas.  Pats finansavo jo vardu vadintą Vynerio promenadą-dabartinės Šaulių gatvės atkarpa nuo Lietuvininkų aikštės link Tauralaukio. Mirdamas J.L.Vyneris testamentu visą savo turtą paliko Klaipėdos miestui, jo “gražiems sutvarkymams”.Dalis lėšų buvo skirta miesto bažnyčiai, sinagogai, vargšų maitinimui,iš jo paliktų lėšų buvo pastatyta vadinamoji Ferdinando aikštės mokykla,  pirklių, našlaičių prieglaudos  ir kt. J. L.Vyneris  pageidavo būti palaidotas  ne žydų, o miesto kapinėse (dabartiniam Skulptūrų parke).J.Liudviko Vynerio atminimui dar 19 a. buvo pastatytas balto marmuro antkapinis paminklas, ant kurio iškaltas užrašas:” Jo atminimą gerbia draugai, jį laimina vargšai”.Tai buvo   vienas įspūdingiausių paminklų miesto kapinėse , kuris apie 1977 metus  buvo sugriautas, bet išliko jo detalės. 2002 m. liepos 31d. , grąžinant skolą garbingo miestiečio atminimui,  toje pačioje vietoje atstatytas antkapinis paminklas J.L.Vyneriui.

Mirė J. L. Vyneris 1862 m. Klaipėdoje. 

 

VINKUS  ANTANAS  (g. 1942)

 

 

Gimė 1942 12 27 Kretingoje. 1960 m. baigė Kretingos vidurinę mokyklą. 1966 m. baigė Kauno medicinos institutą. Tais  pačiais metais su paskyrimu atvyko dirbti į Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninę, po pusmečio išvyko į Neringą. 1966-1968 m.   A. Vinkus– Neringos miesto ligoninės vyriausiasis gydytojas. Grįžęs į Klaipėdą dirbo Klaipėdos statybininkų poliklinikoje, 1972-1975 m. buvo Klaipėdos ligoninės vyr. gyd. pavaduotojas 3-iosios poliklinikos reikalams. Didžiulis A. Vinkaus nuopelnas uostamiesčiui –  naujos Klaipėdos ligoninės statyba, kuriai jis vadovavo nuo 1973 m.; 1975-82 m. dirbo šios ligoninės vyriausiuoju gydytoju. Prisimindamas 1976 m. kovo 16-ąją, kai buvo iškilmingai atidaryta Klaipėdos miesto ligoninė, ambasadorius A. Vinkus sakė: ”Tai buvo didžiulė šventė mano sieloje Klaipėdos krašto prasme, kai aš su mano mylimiausia ir iki šiol viena garbingiausių medicinos seserų Onute Mitaliene... trejus metus dirbome mediniame barake ir kūrėme darbo politiką. Ir pagaliau kovo 16-ąją, pritariant visam kolektyvui, atidarėme ligoninę. Tai neužmirštama” (Klaipėda, 2004, rugpj. 21).

 Iš  Klaipėdos A. Vinkus išvyko 1982 m.  1982-86 m.  ir 1993-94 m. jis sveikatos apsaugos, 1990-93 m. socialinės apsaugos ministro pavaduotojas.  1986-1989 m. – Kauno akademinių klinikų  vyriaus. gydytojas. 1989-90 m. ir 1994-96 m. LR sveikatos apsaugos ministras, nuo 1996 m. VU ligoninės Santariškių klinikų generalinis direktorius, nuo 2002 m. - Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Estijos Respublikoje.

 

    VIRKŠAS  ZIGMAS (g.1946-2001)

 

 

Gimė 1946 02 04 Žerniuose (Plungės raj.) ; kompozitorius, nuo 1980 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos narys. Mokėsi  Žemaičių Kalvarijos vidurinėje mokykloje. 1957 m. įstojo į Klaipėdos muzikos mokyklą, 1966 m.  baigė  Vilniaus  muzikos technikumą, 1964 m. įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą, Muzikos katedrą. 1977 m. baigė  Lietuvos valstybinę konservatoriją ir atvyko dirbti į Klaipėdą.

Z. Virkšas  23-ejus metus dėstė KU Menų fakultete  muzikos teorijos disciplinas,  doc. (1995). 1990 – 1994 m. vadovavo  Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyriui,  inicijavo pirmuosius naujosios muzikos  tarptautinius festivalius  “Marių klavyrai”. Kamerinės muzikos konkursuose laimėjo vienuolika premijų. Z. Virkšas įvairių muzikos žanrų veikalais įnešė didelį indėlį į Klaipėdos ir visos Lietuvos muzikos lobyną. Jo  kūriniai - sonatos, baladės, pjesės, koncertai, kantatos, kūriniai moterų, vyrų chorams ir kt. - skambėjo visuose  Lietuvos kompozitorių sąjungos festivaliuose, įvairiuose Klaipėdos muzikos renginiuose, atstovavo Lietuvai daugelyje šalių.

Mirė Zigmas Virkšas 2001 m.

 

 

VYŽINTAS ALGIRDAS ( g.1929)

 

 

Gimė 1929 07 30 Vyžuonose (Utenos raj.); dirigentas, menotyrininkas, pedagogas. 1949 m. baigė Utenos gimnaziją, studijavo Vilniaus universitete žurnalistiką. 1951-1960 m. mokytojavo Eržvilke, Skaudvilėje, vadovavo chorams. 1955-60 m. studijavo  Lietuvos konservatorijos Liaudies instrumentų katedroje, dirbo Liaudies kūrybos namuose, 1960-75 m. vadovavoVilniaus valst. pedagoginio  instituto (dab. - VPU) dainų ir šokų ansambliui “Šviesa”. 1975 m. A. Vyžintas  buvo pakviestas į Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetus, čia  įsteigė Liaudies muzikos katedrą, liaudies instrumentų orkestrą, nuo1983 m. tapo fakultetų  studijų prorektoriumi, menotyros daktaru (1983), nuo 1985 m.- profesorius.  1989 m. grįžo į Vilnių, 1989 – 92 m. buvo Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi instituto Muzikos katedros vedėjas, direktoriaus pavaduotojas. 1992-1999 - LMA Liaudies instrumentų katedros vedėjas.

Išleido  vadovėlius “Birbynės” ( kartu su P. Samuičiu, 1962), “Skudučiai”( 1975), monografijas “ Jonas Švedas” (1978), “Sutartinių ir skudučių keliais” ( apie S. Paliulį, 2002), “Pranas Stepulis” (2003), “Kazimieras Biliūnas: muziko – pedagogo gyvenimo ir veiklos bruožai (2004). Paskelbė straipsnių, skaitė mokslinius pranešimus Lietuvoje ir užsienyje. Lietuvos dainų švenčių dirigentas.

 

 

VOLFGRAMAS KARLAS LIUDVIGAS (Wolffgram)(1781-1854)

 

Gimė 1781 04 14 Tilžėje. 1796 m. baigė Tilžės gimnaziją.  Nuo 1802 m. jis dirbo justicijos komisaru, nuo 1843 m justicijos patarėju Klaipėdoje. Buvo vienas iš didžiausių miesto mecenatų. 1843 m. už  labdaringą veiklą  K. L. Volfgramui  buvo suteiktas miesto garbės piliečio vardas. 1840 m.rugsėjo 10 d. šis teisininkas  su bendraminčiais sudarė galimybę neturtingųjų vaikams dalyvauti rentos apdraudimo bendrovėje. 1854 m. K. L. Volfgramas įkūrė elgetaujantiems Darbo namų statybos fondą, tačiau šis projektas buvo įgyvendintas tik po jo mirties. Įvairiems tikslams jis rinko lėšas, aukojo, 1816 m. skyrė 113 talerių vargonų remontui miesto bažnyčioje, jo bei kitų miesto pirklių iniciatyva  1918 m. buvo įsteigta akcinė bendrovė teatrui pastatyti ir iki 1919 m. pabaigos teatro pastatas buvo baigtas,  o 1825 m. įsteigė prieglaudą elegetų bei nusikaltėlių vaikams, šiai įstaigai savo testamentu jis užrašė 3000 talerių, o Darbo namų įkūrimo fondui - 9000 talerių.

Mirė Karlas Liudvigas  Volfgramas 1854 01 23.

 

ZAUERVEINAS JURGIS (SAUERWEIN GEORG) (1831-1904)

 

(slapyv. Girėnas)

 

 Gimė 1831 01 15 Hanoveryje; poetas, publicistas,  poliglotas. 1848 m. baigė gimnaziją Hanoveryje ir įstojo  į Gőtingeno universitetą studijuoti teologijos , filosofijos ir istorijos. 1873 m. universitetas jam suteikė filosofijos daktaro ir laisvojo meno magistro laipsnius. Nuo jaunystės Zauerveinas garsėjo kaip daugybės kalbų žinovas, tarp kurių buvo ir lietuvių kalba. Kada rašytojas atvyko į Mažają Lietuvą tiksliai nežinoma, tačiau susipažinęs  su jos žymesniais veikėjais pats įsijungė į lietuvininkų tautinę ir politinę veiklą, kuri tęsėsi beveik dvidešimt metų. Bendradarbiavo “Aušroje”, “Nemuno sarge”, “Lietuviškoj ceitungoje “ ir kt.  Gausus Zauerveino kūrybinis palikimas: apie 300 eilėraščių, baladė “Macilėnas ir Gražina”, epinė poema “Nemunyčiai”. Daugybė jo eiliuotų kūrinių žadino lietuvių nacionalinį orumą, jo publicistikos straipsniai kėlė ne tik kultūrines, bet ir socialines lietuvininkų problemas. Jis populiarino Lietuvos vardą spaudoje, vokiečių, norvegų laikraščiuose aprašė gražius lietuvių papročius, garbingą  kalbą.  Zauerveinas energingai gynė lietuvių reikalus Vokietijos valstybinėse instancijose.

Šio iškilaus humanisto  klaipėdietiškasis laikotarpis  prasidėjo 1878 m. rudenį, kai jis pirmą kartą apsilankė Klaipėdoje. Manoma , kad apsilankymo priežastis uostamiestyje buvo laikraštis “Lietuviška ceitunga”, rodžiusi aiškų ketinimą atstovauti Mažosios Lietuvos tautiniams interesams. Šis Klaipėdos savaitraštis 1879-1882 m. išspausdino 52 Zauerveino publikacijas, daugiausia eilėraščius. Savaitraščio puslapiuose 1879 m. pasirodė jo eilėraštis “Lietuvininkai mes esam gimę”, kuris tapo Mažosios Lietuvos himnu, skambančiu ir šiandien.

1881 m. “Lietuviškos ceitungos” spaustuvės savininkai parengė jo eilėraščių knygą, bet ji nebuvo išleista. Svarbus iš G. Zauerveino veiksmų Klaipėdoje buvo jo kaip pagrindinio organizatoriaus 1878 m. surengta lietuvių išvyka į Berlyną. Išvykos tikslas buvo  rasti užtarimą lietuvių kalbai. Šis žygis, nors ir nepelnęs laimėjimų dėl lietuvių kalbos,  Zauerveinui pelnė klaipėdiečių pripažinimą. 1879 m. ir 1881 m. grupė Klaipėdos ir Šilokarčemos apskričių ūkininkų G. Zauerveiną iškėlė kandidatu rinkimuose į Prūsijos seimą. Rinkimų kampanijai  buvo pasinaudota “Lietuviška ceitunga”, spaustuvininkų  pagalba, tačiau rinkimai buvo pralaimėti. G. Zauerveinas artimai bendravo su klaipėdiečiais šviesuoliais - Martynu Šerniumi, Adomu Einorium, kunigais Augustu Jusu, Karlu R. Jacobiu ir kt. Tačiau dėl daugybės kūrybinių bei politinių kliūčių  Zauerveinas 1882 m. ryšius su Klaipėda nutraukė. 1898 m. jis paliko ir Tilžę bei Mažąją Lietuvą ir išvyko  į Norvegiją.

Šiandien  Zauerveino vardas Klaipėdoje minimas su pagarba. Jo vardu pavadinta viena uostamiesčio gatvė. 2004 m. Klaipėdoje vyko IV Tarptautinis simpoziumas “Georgas Sauerweinas ir lietuvių tautos atgimimas XIX a. pabaigoje”.

Mirė Jurgis Zauerveinas 1904 12 16 Osle, palaidotas Gronau ( Vokietija). 

 

ZDANAVIČIUS RIMANTAS (g. 1937)

Gimė 1937 07 09 Šiauliuose; choro dirigentas ir pedagogas. 1957 m. Kauno J. Gruodžio muzikos mokykloje baigė choro dirigavimą, 1962 m. – choro studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1962 m. R. Zdanavičius atvyko į Klaipėdą ir iki  1969 m.  Klaipėdos S. Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje dėstė choro dirigavimą. 1963 m.  uostamiestyje suorganizavo berniukų chorą, kuris 1966m. pasivadino „Gintarėlio“ vardu. Chorą išauginęs iki 80 jaunųjų dainininkų pasiekė  gražių meninių laimėjimų. Jo vadovaujamas kolektyvas dalyvavo Klaipėdos ir respublikinėse dainų šventėse, berniukų chorų sąskrydžiuose Klaipėdoje (1966), Vilniuje (1968). Surengė koncertų Klaipėdoje, Kaliningrade, Liepojoje, Kaune, Vilniuje ir kt. Lietuvos miestuose. 1966m. R.Zdanavičius Klaipėdoje suorganizavo kamerinį mišrųjį chorą, keletą metų jam vadovavo, surengė koncertų. 1969 m. išvyko į Vilnių, kur 1969-1971m.  buvo Vilniaus B. Dvariono vaikų muzikos mokyklos mokytojas ir choro studijos vadovas. 1970-1976 m. – Lietuvos aklųjų draugijos kamerinio mišriojo choro meno vadovas ir dirigentas. Nuo 1971 m.  R. Zdanavičius Vilniaus M. K. Čiurlionio vid. meno mokykloje dėstė choro dirigavimą ir vadovavo moksleivių choro studijai. Lietuvos mokslininkų rūmuose subūrė jaunimo kamerinį chorą, kurį laiką jam vadovavo. 1989 m. pradėjo vadovauti Vilniaus universiteto studentų mišriajam chorui, su juo koncertavo Lietuvoje, Norvegijoje, Danijoje. 1994 m. R. Zdanavičius išvyko dirbti į Ispaniją, kur Vigo mieste privačioje konservatorijoje dėsto choro disciplinas, vadovauja vaikų ir jaunimo chorams.

 R. Zdanavičiaus suburtas berniukų choras „Gintarėlis“ sėkmingai gyvuoja iki šiol, dabartiniai šio kolektyvo nariai muzikos mokosi Klaipėdos J. Kačinsko muzikos mokykloje.

 

 

ZEMBRICKIS  JOHANAS (1856-1919)

 

 

Gimė 1856 01 10 Treuburge (Margrabova, Mozūrija); istorikas.  Gimė suvokietėjusioje lenkų kilmės šeimoje. Būsimo istoriko vaikystė prabėgo šiame Rytprūsių užkampyje. Namuose vaikus lavino tėvas mokytojas, išmokė juos prancūzų, lotynų kalbų, skatino domėjimąsi knygomis.  J. Zembrickis mokėsi  Magrabovos, Lycko mokyklose,  vėliau  įsigijo vaistininko profesiją.  

Pirmą kartą į Klaipėdą J. Zembrickis atvyko 1880 m., dirbo vaistinėse „Auksinis erelis” ir „Po juoduoju ereliu”. 1882-1887 m. istorikas gyveno Tilžėje, kur laisvalaikiu  ėmėsi literatūrinės veiklos, čia jis pramoko lietuvių kalbos, lankėsi lietuvių draugijos „Birutė” renginiuose. Vėliau gyveno Marienburge, Karaliaučiuje, vėl buvo trumpam  grįžęs į Klaipėdą, dar gyveno Tilžėje, Lenkijoje.

Galutinai  J. Zembrickio šeima  Klaipėdoje apsigyveno 1893 m. vasarą. Čia J. Zembrickis iki 1918 m. dirbo vaistininku. Klaipėdoje atsiskleidė jo kaip istoriko talentas, daug savo jėgų ir laiko jis atidavė  istorinei Klaipėdos ir Klaipėdos krašto praeičiai tyrinėti. 

J. Zembrickis medžiagos ieškojo bažnyčios knygose, taip pat Kioninsbergo (Karaliaučiaus) archyvuose, Karališkojoje universiteto bibliotekoje. Surinktą archyvinę medžiagą jis išdėstė savo darbuose vokiečių kalba : „Klaipėdos – karališkojo Prūsų jūrų ir prekybos  miesto istorija”(1900), „Klaipėda XIX a. (1902), „Klaipėdos apskrities istorija” (1918) ir kt.  Be šių veikalų J. Zembrickis paskelbė daug straipsnių, recenzijų, šaltinių miesto ir krašto spaudoje.

Laisvalaikiu sutvarkė Klaipėdos miesto archyvą, kuriame jo įvesta sistema išliko iki 1944 m. J. Zembrickis turėjo turtingą biblioteką, po vyro mirties jo žmona knygų rinkinį perdavė miestui ir jis tapo 1920 m. įsteigtos miesto bibliotekos lituanistinio skyriaus branduoliu. J. Zembrickio, kaip žymiausio Klaipėdos istoriko, darbai ir šiandien atlieka didžiulę reikšmę,  tyrinėjant miesto ir krašto praeitį.

  Klaipėdiečiai, besidomintys miesto istorija, turi galimybę J. Zembrickio knygos “Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorijos“ du tomus skaityti lietuvių k. (T. 1, 2002 ; T. 2 , 2004).  J. Zembrickio vardu  Klaipėdoje pavadinta gatvelė tarp H. Manto ir Šaulių gatvių.

Mirė Johanas Zembrickis 1919 03 08 Klaipėdoje. 

 

ZABORAS ALGIS (g. 1951)

 Gimė 1951 09 27 Rubuliuose (Kretingos raj. ); choro dirigentas ir pedagogas. 1962 – 1966 m. mokėsi Kretingos vaikų muzikos mokykloje, 1966 – 1970 m. choro dirigavimo  mokėsi Klaipėdos S. Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje. 1970-1976 m.  choro dirigavimo studijas tęsė Lietuvos valst. konservatorijoje. Vėliau žinias gilino Leningrado N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos asistentūroje-stažuotėje, stažavosi Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje, muzikos akademijoje Helsinkyje, Austrijoje - Salzburgo Mozarteume.

1971-1972 m.  buvo Vilniaus miesto vyrų ir moterų chorų „Aidas“ chormeisteris, 1972-1976 m. moterų choro „Eglė“ chormeisteris – dirigentas. 1974 - 1976 m. Vilniaus J. Tallat - Kelpšos aukštesniosios muzikos  mokyklos dirigavimo dėstytojas ir choro studijos chormeisteris . Nuo 1976 m. A. Zaboras  Lietuvos  valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų choro dirigavimo vyr. dėstytojas, nuo 1989m. docentas, 1992- 1996 m. Instrumentinės ir chorinės muzikos fakulteto dekanas, 1981- 1988m. Choro dirigavimo katedros neakivaizdinio skyriaus  choro studijos vadovas. Su studijos mišriuoju choru ir Klaipėdos muzikinio teatro simfoniniu orkestru atliko A. Vivaldžio, L. Cherubinio, M. K. Čiurlionio ir kt . kompozitorių kūrinių. 1977- 1985 m.  A. Zaboras vadovavo Klaipėdos žvejų kultūros ir sporto rūmų vyrų chorui, su juo pelnė apdovanojimus respublikiniuose konkursuose, dalyvavo 1980 m. ir 1985 m. respublikinėse dainų šventėse, koncertavo Latvijoje, Rusijoje, Bulgarijoje. 1990 m. Lietuvos tautinei dainų šventei parengė Klaipėdos įmonės„Trinyčiai“ moterų chorą, kurį laiką vadovavo uostamiesčio dujofikacijos valdybos mišriajam chorui. Nuo 1985m. vadovavo Skuodo mišriajam chorui „Apuolė“. 1991-1992 m. dirbo Makedonijos (Skoplėje) nacionaliniame teatre. 1993-1997 m. Klaipėdos universiteto studentų mišriojo choro vadovas, su juo dalyvavo Pasaulio lietuvių dainų šventėje, tarptautiniuose studentų festivaliuose ir kt. renginiuose. Nuo 2000 m. vadovauja Klaipėdos chorinei bendrijai „Aukuras“. Spaudoje paskelbė straipsnių,  parengė mokymo priemonių, dalyvauja mokslinėse konferencijose, išugdė per 40 choro dirigentų.

 

 

 ZENGŠTOKAS LOZORIUS  (Sengstock Lazarus) (1562-1621)

 

Gimė 1562 11 06 Liubeke ; raštijos darbuotojas, ev. liuteronų kunigas. Aukštesniuosius mokslus pradėjo studijuoti Rygoje, vėliau Gdanske, o aukštąjį mokslą baigė Karaliaučiuje-Albertinoje. Kunigavo Verdainėje (dab. Šilutės dalis), Rusnėje. 1598 m. sausio 12d. jis buvo paskirtas  Klaipėdos Lietuvininkų bažnyčios kunigu ir čia kunigavo iki 1604m., vėliau gavo paskyrimą į Karaliaučiaus lietuvių parapiją. L. Zengštokas pasižymėjo svarbesnių kasdieniam gyvenimui teologinių veikalų vertimu į lietuvių kalbą. Sudarė giesmyną “Giesmes Chriksczionischos ir Duchaunischkos” (1612), į kurį įtraukė  151 giesmę ( daugiausia iš Martyno Mažvydo ir Jono Bretkūno giesmynų, šalia verstinių  yra ir originalių). Parengė naujus Baltramiejaus Vilento “Enchiridiono” (1612) ir “ Evangelijų bei Epistolų” (1612) leidimus.

Mirė Lozorius Zengštokas  1621 02 28 Karaliaučiuje.

 

 

 

     SIEBERTAS ( Zybertas) FRIEDRICHAS VILHELMAS (1833-1900)

 

Gimė 1833 05 05 Heisberge; spaustuvininkas, leidėjas. Nusipirkęs Šilokarčemoje (dabar Šilutė) spaustuvėlę pradėjo leidėjo darbą. 1865 m.  Klaipėdoje nupirko “F. V. Horcho našlės”, 1866 m. - E. Vaikinio, 1872 m.- A.H.Štobės spaustuves ir tapo  krašto poligrafijos pramonės šeimininkas. Sieberto įkurta spaustuvė veikė Klaipėdoje nuo 1865 iki 1944 metų. Po jo mirties spaustuvę perėmė sūnus HermannasWilhelmas, nuo 1922 m. įmonė priklausė   akcinei bendrovei, į kurią įėjo ir Siebertų šeimos nariai. Įmonė turėjo spaustuvę, litografiją, knygrišyklą, knygyną.

Siebertų įmonėje buvo leidžiami laikraščiai lietuvių ir vokiečių  k., pirmasis laikraštis, leistas nuo 1867m. Klaipėdoje, buvo “ Memeler Zeitung” (“Klaipėdos laikraštis”). Spaustuvė  nuo 1872 m. nupirko ir iki 1944 m. leido žymiausią leidinį - dienraštį “Memeler Dampfboot” (“Klaipėdos garlaivis”), spausdino kitus periodinius leidinius “Pakajaus balsą”, “Keleivį”, „Lietuviškas kalendras“. 1905-1940 m. čia ėjo “Lietuviška ceitunga”,. Spaudos įmonėje buvo leidžiamos knygos, įvairūs smulkūs leidiniai lietuvių kalba., skirti M. Lietuvai. F. V. Siebertas ir jo vardu pavadinta įmonė iki 1919m. parengė gausų būrį poligrafininkų. Bendrovės nuveiktus darbus temdo prieš karą skleista priešiška Lietuvai propaganda.Po II pasaulinio karo spaustuvės   įkūrėjo vaikaitis F.V.Siebertas įmonę atkūrė Oldenburge (Vokietija), ten atnaujino “Memeler Dampfboot” leidimą.

Mirė FriedrichasVilhelmas Siebertas 1900 03 12 Klaipėdoje.

 

 

ŽADEIKIS ALEKSANDRAS (1916-1993)

 

Gimė 1916 03 03 Telšių rajono Kalnėnų kaime; aktorius, režisierius. 1939 m. baigė Kauno universitetą, kur studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1944-1949 m. buvo Žemaičių teatro aktorius, 1949-1981 m. – Klaipėdos dramos teatro aktorius. 1952-1977 m. dirbo dar ir režisieriumi, nuo 1953 m. nemažai vaidmenų sukūrė kine. Svarbiausi vaidmenys, sukurti teatre: Zolys (Žemaitės „Petro Kurmelio“ inscenizacija, 1945), Makfersonas (K. Simonovo „Rusų klausimas“, 1977), Masalskis (Balio Sruogos „Apyaušrio dalia“, 1956), Gajevas (A. Čechovo „Vyšnių sodas“, 1959), Emetas (B. Patriko „Keistuolė misis Sevidž“, 1969), Nikolajus (M. Roščino „Vyras ir žmona ieško buto“, 1976). Svarbiausi vaidmenys, sukurti kine: Dundulis („Aušra prie Nemuno“, 1953), Berkas („Smokas ir Mažylis“, 1975). Pastatymai: Žemaitės apsakymų inscenizacija „Marti“ (1955), „Petro Kurmelio“ inscenizacija (1976, vaidino Kupstį), Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių“ (1961), J. Smūlio „Kiek žingsnių iki mirties“ (1962), Vinco Mykolaičio-Putino „Valdovas“ (1964).

Mirė A. Žadeikis 1993 03 15.

 


ŽALYS ALEKSANDRAS  (g.1951)

 

 

 

Gimė 1951 10 26 Girininkuose (Šiaulių raj.); literatūros tyrinėtojas.  1975 m. baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. 1980 m. baigė Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros aspirantūrą. 1983 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją, 1986 m. suteiktas docento mokslinis vardas. Nuo  1975 m. dirbo Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, nuo 1991 m. - Klaipėdos universitete. 1991-1993 m. - pirmojo KU Senato pirmininkas; 1991-1998 m. Literatūros katedros vedėjas; nuo 1998 m. - Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas. Jis vienas KU steigimo ir konferencijos ”Klaipėdos universitetas : idėjos, problemos, realijos“(1989) organizatorių. Nuo 1992 m.- Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

  A. Žalys yra knygos “Lietuvių baladė” (1979) sudarytojas ir įvadinio straipsnio autorius, išleido monografiją “Lietuvių literatūrinė baladė” (1988), parengė spaudai V. Nausėdos eilėraščių rinkinį “Saulėlydžio žaros”(1991), kartu su rašytoju K.Kauku išleido knygą “Metai ir knygos : rašytojo K.Kauko kūrybos bruožai” (1998). 2001 m. išleido  literatūros mokslo, kritikos, esė knygą “Gyvenimo metaforos ieškant” (už šią knygą autorius pelnė I. Simonaitytės literatūrinę premiją, 2002).  Mokslo bei periodiniuose leidiniuose paskelbė straipsnių, sukūrė ir publikavo eilėraščių, redagavo, parašė įžangas kitų autorių knygoms. 2005 m. išleido eilėraščių knygą  „Iš retų ir išblukusių tekstų“.

     A. Žalio mokslo darbai, vaisinga akademinė , organizacinė, visuomeninė veikla tampriai  susijusi  ne tik su universitetu, bet ir su uostamiesčio gyvenimu. “Į Klaipėdą patekau lyg ir atsitiktinai... Tačiau šis atsitiktinumas man atrodo labai dėsningas ir aš dėl to ypatingai džiaugiuosi. Labai myliu Vilnių, žaviuosi Kaunu, tačiau šie be galo svarbūs mūsų tautos miestai man niekada neatstos Klaipėdos, kurioje aš galiu realizuoti visą savo savastį ...Klaipėda man tapo svarbiausia vieta gyvenime - ir pirmiausia, žinoma, dėl Klaipėdos universiteto įsikūrimo ir veiklos, kurioje teko ir tenka laimė dalyvauti“-  viename interviu  sakė A. Žalys ( Žalias gyvenimo medis, 2001, p.6-7). 

 

    
ŽALYS ALFONSAS (g. 1929-2006)

 

 

Gimė 1929 10 05 Raizgiuose ( Šiaulių raj.); valstybės ir visuomenės veikėjas, Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo  Kovo 11-osios akto signataras.

  Mokėsi Šiauliuose, Telšiuose, Lyduvėnuose, Šiluvoje, Radviliškyje. 1953 – 1954 m. – Tytuvėnų (Kelmės raj.) laikraščio redakcijos literatūrinis darbuotojas, 1954 – 1957 m. – Tytuvėnų komjaunimo  sekretorius, 1957-1961 m. klausė paskaitų Vilniaus aukšt. partinėje mokykloje, 1964 m. baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, 1961-1969 m.-  LKP Klaipėdos miesto komiteto sekretorius ,1969 – 1990 m. – Klaipėdos Vykdomojo komiteto pirmininkas, 1990 – 1992 m. – LR AT Atkuriamojo Seimo deputatas, 1993 – 1995 m. – Klaipėdos miesto valdybos darbuotojas. Nuo 1996 m.– Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus konsultantas. Respublikinės valstybinės premijos laureatas ( kartu su kitais už Jūrų muziejaus- akvariumo įkūrimą), Organizacinio komiteto pirmajai lietuviškai knygai Klaipėdoje įamžinti pirmininkas. Jis - Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordino kavalierius (1994), Klaipėdos miesto Garbės pilietis (1998), Klaipėdos universiteto Garbės daktaras (1996).

A. Žalio nuopelnai uostamiesčiui dideli, jis nuolat rūpinosi miesto gerbūviu, kultūra, švietimu, sportu.

 „Nors Klaipėdoje gyvenau ne visą laiką, tačiau drąsiai sakau, kad visas mano gyvenimas - tai Klaipėda! Tai ir meilė, ir prisirišimas, ir atsidavimas, ir rūpestis, ir keli dešimtmečiai kasdienio  darbo. Smagu, kad pavyko karo išvaikytą ir sugriautą miestą ne tik prikelti brandžiam gyvenimui, bet ir paversti jį jaukiu, kultūringu, mokslingu, gyvybe trykštančiu uostamiesčiu - neįkainojamu Lietuvos turtu. Ir ekonominiu, ir dvasiniu turtu ! Likimas taip lėmė, jog Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininku teko dirbti 21-erius metus. Tai buvo patys gražiausi, patys laimingiausi mano gyvenimo metai“ – rašo A. Žalys savo prisiminimų ir apmąstymų knygoje „Prisikėlimas“ (2005, p.10-11).

Mirė A. Žalys 2006 m. Klaipėdoje.

 

    
ŽEMGULYS JUOZAS (1890 - 1941)

 

 

Gimė 1890 12 17 Rusėnuose (Kretingos r.); gydytojas chirurgas. Mokėsi  Palangos progimnazijoje,  baigė Liepojos gimnaziją. Studijavo Sankt Peterburgo, Tartu universiteto Medicinos fakultete. 1918 m. baigęs  Charkovo universitetą, J. Žemgulys grįžo į Lietuvą, dirbo Jurbarko, Kauno miesto ir Karo ligoninėse. Drauge su kitais 1919 m. įkūrė Kauno medicinos draugiją , pradėjo leisti “Medicinos” žurnalą, 1939 m. buvo išrinktas Lietuvos gydytojų sąjungos valdybos vicepirmininku. 

J.Žemgulys vienas Lietuvos chirurgų draugijos (1935), Draugijos kovai su vėžio liga , Klaipėdos medicinos draugijos (1936) steigėjų. 1935–39 m. buvo Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninės chirurgijos skyriaus vedėjas,  1937-38 m. Klaipėdos medicinos draugijos pirmininkas.1939 grįžo į Karo ligoninę pulkininko laipsniu. 1940 m.  vadovavo Panėvežio ligoninės chirurgijos skyriui.

 Parašė per 50 mokslinių straipsnių medicinos klausimais. 1941 m. birželio  26 d. teikiant Panevėžio ligoninėje pagalbą sužeistiesiems, besitraukiančių raudonarmiečių suimtas ir kartu su kitais chirurgais nukankintas.  1991 m. birželį gydytojui patriotui J. Žemguliui atminti Klaipėdos Raudonojo  Kryžiaus ligoninėje (dabar Klaipėdos apskrities ligoninė)  pritvirtinta Atminimo lenta.

 

 

         ŽILEVIČIUS JUOZAS (1891-1985)

 

 

Gimė 1891 03 16 Jerubaičiuose(Plungės r.); kompozitorius, muzikologas, visuomenininkas.   Muzikos pradėjo mokytis Plungėje pas N. Sasnauską ir pats ten nuo 1908 m. vargonininkavo. 1910–1912 m. vasaromis muziką studijavo Varšuvoje. Kilus I pasaul. karui, pasitraukė į Sankt Peterburgą, čia 1918 m. baigė suaugusiųjų kursus ir gavo brandos atestatą. 1919 m.  baigė Sankt Peterburgo Imperatoriškąją konservatoriją. Buvo paskirtas į Vitebską, kur 1919 – 1920 m.  konservatorijoje dėstė teorines muzikos disciplinas. Ten jam suteiktas ir muzikos profesoriaus laipsnis. . 1920 m.  grįžo į Lietuvą, pradėjo dirbti Lietuvos meno kūrėjų draugijoje, prisidėjo prie  dramos ir operos teatrų organizavimo, buvo įsteigęs savo muzikos studiją. 1922-1924 m.  dirbo Švietimo ministerijoje Meno sk. viršininku.  J. Žilevičius į Klaipėdą atvyko 1924 m. vasarą. Ketveri metai praleisti uostamiestyje buvo kūrybingi. Klaipėdos muzikos mokykloje J. Žilevičius dėstė beveik visus muzikos teorijos ciklo dalykus, vedė pedagoginį chorą, kurį laiką dirbo bendrabučio prižiūrėtoju ir inspektoriumi, 1927-28 m.  mokslo metais ėjo mokyklos direktoriaus pareigas.Jo iniciatyva muzikos mokykloje susibūrė  folkloro būrelis, pagyvėjo mokinių veikla: įsisteigė vyrų choras, moterų draugija “Lyra”, mokinių savišalpos fondas ir kt. J. Žilevičiaus pastangomis 1925-27 m. vasaromis buvo rengiami  kursai muzikos mokytojams, mokykloje atidarytas pedagoginis skyrius. Nuo jaunystės kauptas kultūros senienas J. Žilevičius panaudojo švietėjiškai misijai-1927 m. Klaipėdoje atidarė muzikos muziejų. Klaipėdos visuomenei J. Žilevičius buvo pažįstamas ir kaip lektorius, ir kaip profesonalių straipsnių muzikos klausimais autorius.  1924-1925 m. Klaipėdoje toliau tęsė žurnalo “Muzikos menas” (vėliau “Muzika”) leidybą.  Čia 1927 m. J. Žilevičius  savo lėšomis kartu su D. Andruliu “Ryto” spaustuvėje “išleido vadovėlį “Jaunas dainininkas”. J. Žilevičiaus Klaipėdoje nuveikti darbai, straipsniai apie Mažosios Lietuvos muzikinį gyvenimą, bendravimas su šio krašto šviesuoliais tapo Lietuvos pamario kultūros istorijos  turtu.

 1929 m. J. Žilevičius išvyko dirbti į JAV.  Čia įsitraukė  į lietuvių veiklą: įkūrė Amerikos lietuvių parapijų chorų sąjungą, organizavo dainų šventes JAV ir Kanadoje,kaupė lietuvių muzikos istorijos medžiagą, vargonininkavo, buvo kultūrinių bendrijų narys, rašė muzikos klausimais,  tyrinėjo Mažosios Lietuvos muzikinę kultūrą.

J. Žilevičius sukūrė įvairaus žanro muzikos kūrinių: operečių, instrumentinės muzikos, pjesių ansambliams, kantatų, harmonizavo lietuvių liaudies dainų, išleido monografijų, paskelbė atsiminimų .

 Mirė 1985 08 05 Baltimorėje

 

 

ŽILIUS – JONILA  JONAS (1870 - 1932)

 

 

Gimė 1870 10 18 Jurkšuose (Vilkaviškio r.); poetas, vertėjas. Baigė Marijampolės gimnaziją. 1893 m. išvyko į JAV, ten baigė kunigų seminariją, kunigavo, 1894-98 buvo Lietuv. Suisivienijimo Amerikoje pirmininkas, redagavo  Susivienijimo leidinį “Tėvynė”. Nuo 1908 ekskunigas. 1910–14 m. studijavo Ciūricho ir Berlyno universitetuose. Vėl buvo išvykęs į JAV, aktyviai dalyvavo lietuvių politinėse akcijose dėl Lietuvos nepriklausomybės.

 Į Lietuvą grįžo 1921 m. ir apsigyveno Klaipėdoje. Suartėjęs  su kitais klaipėdiečiais   veikėjais, jis rūpinosi lietuviškumo stiprinimu  Klaipėdos krašte, buvo  Lietuvos atstovybės Klaipėdoje atstovu . Jo politinė veikla padrąsino vietos lietuvius burtis į organizacijas ir siekti vienintelio tikslo-Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos. 

Apie J. Žiliaus vaidmenį   rengiant 1923 m. sukilimą rašoma : “Dėl Sąjungininkų  delsimo Klaipėdos klausimą spręsti konsulas  Žilius siūlė pasirengti ir užimti Klaipėdą jėga. Jis paprašė Lietuvos vyriausybę atsiųsti  konsulatan dirbti strategą karininką, kuris parengtų sukilimo planą. Taigi “Lietuvos konsulas Klaipėdoje pasiūlė Klaipėdos  bylą sukilimu pagreitintai išspręsti”. (Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija.T.II, p.768,782).

 1925-26 m. būdamas Klaipėdos krašto gubernatoriumi, J. Žilius ėmėsi tvarkyti tuometinius painius Klaipėdos krašto reikalus, tačiau jo pradėtas valstybingumo ugdymas buvo sutrukdytas.

 1928-29 metais  Klaipėdoje J. Žilius išleido padavimų knygas lietuvių mitologijos tematika: “Palemonas ir jo padermė”, “Lietuviškasis karalius ir jo giminė”, “Brutėnas ir Vaidevutis”, “Gelionas ir Kurkas”. Vasarą J. Žilius gyveno Smiltynėje nuosavoje viloje, žiemą –mieste- Liepojos (dabar Herkaus Manto) gatvėje savo name.

 J. Žilius į lietuvių literatūrą įėjo slapyvarde  - Jonas Jonila.  Išleido poezijos rink. “Dainų pynės iš gyvenimo dabartnės gadynės” (1907), “Veikalai, veikalėliai ir vertimai eilėmis (1 – 3, 1912), paskelbė tautosakos motyvais parašytas poemas “Radynos ir vestuvės” (~1892 - 96). Jo patriotinė lyrika  papildė ir paįvairino XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių poezijos akiratį. Eiliuota drama “Jono vaikai” (1914) vaizdavo 1905 m. revoliucijos įvykius Lietuvos kaime.  Parengė antologiją “Lietuviški dainiai pradžios XIX šimtmečio “ (1899), keletą istorinių brošiūrų.. Išvertė A. Mickevičiaus poezijos, rusų bylinų . Periodikoje išspausdino straipsnių visuomeniniais politiniais, kultūriniais, religiniais klausimais.

 Mirė J. Žilius-Jonila  1932 03 02 Klaipėdoje, palaidotas  Kopgalio kapinaitėse.

 

 

ŽIŪRAITYTĖ AUDRONĖ (g. 1952)

Gimė 1952 11 07 Vilniuje. 1970 m. baigė M. K. Čiurlionio vidurinės meno mokyklos fortepijono klasę, 1975 m. – LTSR valstybinę konservatoriją, muzikos istorijos specialybę, J. Čiurlionytės klasę. 1975-1982 m. buvo LTSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų dėstytoja. Nuo 1982 m. – konservatorijos muzikos teorijos laboratorijos vyr. laborantė. Pagrindinė muzikologės mokslinio darbo sritis – lietuvių nacionalinis baletas, jo raida ir žanro problematika. Šia tema A. Žiūraitytė skaitė pranešimus respublikinėse, Pabaltijo muzikologų konferencijose, jai paskyrė daugumą savo straipsnių, publikuotų periodikoje, rengė televizijos ir radijo laidas. A. Žiūraitytę domina visa lietuvių šiuolaikinė muzika ir ypač jaunųjų kompozitorių kūryba. Ji vedė ne vieną autorinį vakarą, „Muzikos rudens“ festivalio koncertą.

 

 

ŽOSTAUTAITĖ PETRONĖLĖ(1925-1996)

 

 

 Gimė 1925 09 17 Joskilduose ( Panevėžio raj.); istorikė, Klaipėdos krašto tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktarė. 1950 m. baigė Vilniaus Pedagoginio instituto  Istorijos fakultetą. 1958 m. dirbo MA istorijos institute. Parašė ir išleido  knygas  Klaipėdos miesto ir krašto istorijai pažinti : “Hitlerininkų kėslai užgrobti Klaipėdos kraštą 1933-1935 m.” (1982), “Klaipėdos kraštas 1923-1939 “ (1992), “Klaipėda – Lietuvos uostas”(1923-1939).  Lietuvoje ir užsienyje paskelbė straipsnių apie Klaipėdos krašto ekonomiką, prekybą, kultūrą ir kt . Buvo M. Gelžinio mokslinio palikimo - “Mūsų gimtinė – Mažoji Lietuva” (1996) mokslinė redaktorė.

Mirė Petronėlė Žostautaitė 1996 07 21 Vilniuje.

 

ŽULKUS VLADAS (g. 1945)

Gimė 1945 m. Telšiuose. 1962 m. baigė Palangos vidurinę mokyklą. 1962-64 m. studijavo Kauno politechnikos instituto Vilniaus filiale, vėliau dirbo. 1976 m. neakivaizdiniu būdu  baigė Vilniaus universiteto istorijos specialybę,  1988 m. baigė  TSRS Mokslų Akademijos Archeologijos instituto neakivaizdinį skyrių ir apsigynė istorijos mokslų kandidato disertaciją tema: “Klaipėda ir jos regionas XI-XVII amžiais”. Nuo 1969 m. iki 1990 m.dirbo Paminklų konservavimo instituto (vėliau-Klaipėdos restauravimo-projektavimo institutas) Klaipėdos skyriuje. 1990-1992 m. -Klaipėdos Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius. 1992 m. pradėjo dirbti Klaipėdos Universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centre vyr. moksliniu bendradarbiu, nuo 1993 iki 1997- šio mokslinio centro direktorius, taip pat Istorijos katedros dėstytojas. Nuo 1995 m. docentas. Nuo 1998 m.- KU Socialinių mokslų fakulteto Istorijos katedros vedėjas bei Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos mokslo centro mokslinis bendradarbis. Nuo 2002 m. rudens -  Klaipėdos Universiteto rektorius.  V. Žulkus yra knygų “Lietuvos pajūrio žemės viduramžiais (1989), “Klaipėdos senojo miesto raidos modelis” (1991), “Viduramžių Klaipėda: miestas ir pilis, archeologija ir istorija” (2002), “Kuršiai Baltijos jūros erdvėje “(2004) ir kt. autorius, paskelbė daugybę mokslinių straipsnių iš pajūrio bei Klaipėdos archeologijos, istorijos.
    2009 m. V. Žulkui suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas.