SABULYTĖ NIJOLĖ EMILIJA (1943)

 

    Gimė 1943 11 2 Vilniuje; Klaipėdos dramos teatro aktorė, Klaipėdos universiteto dėstytoja, Lietuvos teatro sąjungos, Klaipėdos moterų Rotary klubo, Klaipėdos miesto gydytojų medicininės etikos komisijos, N. Rericho bendrijos narė.

    1949-1952 m. mokėsi Inturkės (Molėtų r.) pradinėje mokykloje, 1952-1953 m. – Kauno Palemono vidurinėje mokykloje, 1953-1956 m. – Žaslių (Kaišiadorių r.) vidurinėje mokykloje, 1956-1960 m. – Kaišiadorių vidurinėje mokykloje, 1962-1966 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, nuo 1966 m. Klaipėdos dramos teatro aktorė, nuo 1976 m. dirba Klaipėdos universitete scenos kalbos dėstytoja.

    Vaidmenys teatre: Ponia Sotanvil („Ožys“ pagal Ž. B. Moljero komediją „Žoržas Dandenas, arba Apgautas vyras, rež. A. Giniotis), Marijona (I. Šeinius „Kuprelis“, rež. K. Macijauskas), Pamela (R. Kūnis „Viešbučio kambarys Nr. 13“, rež. A. Vizgirda), Kukienė (V. Krėvė „Raganius“, rež. K. Macijauskas), Mokytoja (K. Saja „Žemaičių stiprybė, rež. K. Macijauskas), Agnė (M. Carr „Mėja“, rež. G. Padegimas) ir kt.

 

 

 

SADAUSKAS ROMAS (g.1938)

 

   

Gimė 1938 11 21 Marijampolėje; prozininkas, publicistas. 1966 m. baigė Vilniaus universitetą, 1982 m.- Prahos aukštąją ekologijos mokyklą. Dirbo Lietuvos radijo ir televizijos komitete, “Literatūros ir meno’, “Mūsų gamtos”, “Kultūros barų” redakcijose, buvo “Jaunimo gretų” vyr. redaktorius. Išleido publicistikos ir meninių apybraižų rinkinius “Prie gimtojo slenksčio” (1972), ”Kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus”(1973), Gerumas” (1979) ir kt. 1986 m. išleido romaną “Ežerėnų papartis”, parašė miniatiūrų, eseistinių svarstymų ir aforizmų knygų, apsakymų knygų vaikams.

  Su uostamiesčiu R.Sadauską susiejo rašytojiška veikla. 1983-1987 m. jis buvo Lietuvos rašytojų sąjungos  Klaipėdos skyriaus sekretorius. 1987 m.  R. Sadauskas  už romaną “Ežerėnų papartis” (1986) tapo pirmuoju Klaipėdoje teikiamos Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos laureatu.

 

 

  SAJA  KAZYS (g. 1932)

 

 

Gimė 1932 04 27 Skėriuose (Pasvalio r.); dramaturgas, prozininkas. 1954 m. baigė Klaipėdos mokytojų instituto gamtos ir geografijos skyrių, 1958 m.- Vilniaus pedagoginiame institute lituanistikos studijas.  Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras, už nuopelnus Lietuvos valstybei  apdovanotas LDK Gedimino ordinu (1998).

 Lietuvos teatruose pastatyta  per  20 K. Sajos scenos veikalų. Ankstyvesniems jo draminiams kūriniams - „Lažybos" (1954), „Septynios ožkenos" (1957), “Silva studentauja” (1957) „Nerimas" (1963), „Saulė ir stulpas" (1965)  būdinga kasdienybės  aktualijų kritika, smerkiami moralinio išsigimimo reiškiniai.  Kokybinį šuolį žymi groteskinis  pjesių triptikas „Oratorius”, “Maniakas”, ”Pranašas Jonas" (past.1967),  kur ieškoma universalių socialinio elgesio modelių  ir simbolinių žmogaus prigimties išraiškų. Pjesėse „Mamutų medžioklė" (1969), “Poliglotas”, „Abstinentas" (1970) savo herojus  autorius permeta į moralinio eksperimento situaciją. Pjesėse „Devynbėdžiai" (1974), „Mediniai balandžiai" (1977), “Ubagų sala” (1980) ir kt. Vėliau parašytose pjesėse gvildenamos materialinių ir dvasinių vertybių pasirinkimo , kaimo sumiesčionėjimo, vaikų ir tėvų santykių , žmogaus prigimties, gėrio ir blogio anatomijos problemos. Nagrinėdamas įvairias problemas dramaturgas nebijo būti šališkas, pilietiškai ir etiškai angažuotas. Rašytojo  pozicija itin aktyvi pokario lūžių situacijas nagrinėjančiame dramatiškame dialoge “Širdininkų reabilitacija”(1987), lietuvybės išsaugojimo problema  apmąstoma  dramoje iš M. Valančiaus gyvenimo “Žemaičių piemuo” (1987). Be pjesių K.Saja  išleido keliolika  prozos knygų vaikams ir suaugusiems, publicistikos knygą “Lazdos išradimas” (1999),   pjesių rinktinę “Dramų turgus”(2000).

 Ryšį su  Klaipėda nusako pats rašytojas : “1948 m. pasisekė išlaikyti egzaminus į Klaipėdos žemės ūkio technikumą. Nors agronomijos mokslas ir  nelabai mane tetraukė, technikumą baigiau su pagyrimu. Tas įrašas diplome man leido šį tą studijuoti toliau. Buvau įstojęs net į Kauno politechnikos institutą…Abejonių draskomas, vėlyvą rudenį palikau būsimų statybininkų bendrabutį ir grįžau į Klaipėdą. Ten tuo metu buvo dvimetis Mokytojų institutas, kur mane žadėjo priimti į Lietuvių kalbos ir literatūros skyrių. Bet kai atvažiavau su savo manta ir visais troškimais, man buvo kategoriškai pasiūlytas visai kitas-Gamtos ir geografijos skyrius…Baigiau ir šitą dviejų disciplinų konglomeratą.

Tarp paskaitų ir net per kai kurias paskaitas rašiau pirmąją savo pjesę teatrui “Lažybos”…”Lažybų “premjera [1954 06 12 Klaipėdos dramos teatre] sutapo su valstybiniais egzaminais. Ir viena, ir kita praėjo sėkmingai…Gaila buvo palikti jaukią Klaipėdą… (Tarybų Lietuvos rašytojų autobiografijos. V.,1989, p.506). Ir vėlesniais metais Klaipėdos dramos teatre  buvo pastatyta K. Sajos pjesių.

   

SAKALAUSKAS ARŪNAS ( G. 1952)

Gimė 1952 05 13 Telšiuose ; dailininkas skulptorius. 1968 m. baigė  Telšių  aštuonmetę mokyklą , 1973 m.  – Telšių taikomosios dailės technikumą. Studijavo skulptūrą Vilniaus dailės institute. 1979 m. baigęs studijas, dirbo Telšių taikomosios dailės technikume, 1982 m. persikėlė į Klaipėdą.  Nuo 1986 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys, nuo 1988m. Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros docentas. Nuo 1979m. nacionalinių ir tarptautinių parodų Vokietijoje, Vengrijoje, Danijoje ir kitur dalyvis. A. Sakalausko  skulptūriniai darbai mūsų tautos šviesuoliams puošia daugelio Lietuvos miestelių ir bažnytkaimių aikštes :  A. Baranausko paminklas Anykščiuose (1993), už šį darbą skulptorius monumentalistas pelnė nacionalinę premiją (1994),  Liudviko Rėzos biustas  Juodkrantėje (1994), šios Mažosios Lietuvos istorinės asmenybės skulptūra Kaliningrade (2005), paminklas vyskupui M. Giedraičiui ir kanauninkui M. Daukšai Varniuose (1999),  Klaipėdoje paminklas Vieningai Lietuvai „Arka“, skirtas Klaipėdos kr. prijungimo prie Didžiosios Lietuvos 80 - mečiui ir Tilžės akto 85 -mečiui (2003), Vilniuje, Antakalnio kapinėse paminklas monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui (2003), 5 skulptūros Klaipėdos skulptūrų parke ir kt. Skulptoriaus kūrybiniame procese – paminklas Lietuvos himno autoriui V. Kudirkai ir kt. prasmingi darbai. 2008 m. suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas.

 

 

       SANTVARAS STASYS (1902 -1991 )   

 

(tikr. Zaleckis)

Gimė 1902 05 27 Rūstekoniuose( Jurbarko r.); poetas, dramaturgas, dainininkas. Mokėsi Vilniaus, Kauno  gimnazijose. 1919 m.  stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo kautynėse su bolševikais. 1922-23 m. mokėsi karių brandos atestato kursuose. Tuo pačiu metu lankė “Tautos” teatro vaidybos studiją, vėliau dirbo Tautos teatro ir Vilkolakio administratoriumi. 1926 – 1927 m. Klaipėdos konservatorijoje studijavo muziką ir dainavimą. 1927 –32 muzikos ir dainavimo studijas tęsė Milane. Grįžęs į Lietuvą, 1932-1943 buvo Valstybės teatro operos solistas, dirbo Kauno teatruose dramaturgu, vertėju.1944 pasitraukė į Vakarus. Nuo 1949 gyveno JAV. S.Santvaras išleido eilėraščių rinkinių “Saulėtekio maldos”(1924), “Pakalnių debesys”(1936), ”Laivai palaužtom burėm” (1945), “Saulėlydžio sonetai” (1990) ir kt.,  dramas “Žvejai”, “Kaimynai” , parašė bei išvertė operų libretų.  Visą gyvenimą bendradarbiavo spaudoje.

 S. Santvaro  neilgas jaunystės tarpsnis susijęs ir su Klaipėda. Jis  dalyvavo 1923 m.Klaipėdos krašto sukilime.  Studijuodamas Klaipėdos konservatorijoje, aktyviai bendradarbiavo vietinėje spaudoje – “Lietuvos keleivyje” ir “Vakaruose”, kur parašė straipsnių kultūriniais ir kt. klausimais.Kauno spaudai nuolat teikdavo Klaipėdos kultūrinių ir visuomeninių įvykių apžvalgą. 

 Mirė S. Santvaras 1991 04 12 Bostone (JAV).

 

 

 SAVIČENKO-KLIMIENĖ  NELĖ (g. 1957)

 

 

 

Gimė  1957 12 01 Vilniuje, teatro ir kino aktorė. 1976 m. baigė Vilniaus 23-iają vidurinę mokyklą.  1980m.  baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus. Nuo 1980m. – Klaipėdos dramos teatro aktorė.  Sukūrė  per 20  kino vaidmenų  filmuose : “Turtuolis vargšas “, “ Bučiuok  mane , Keit”, “ Rudens kvapas” ( už moters vadmenį šiame filme  tarptaut. kino festivalyje “Baltijos perlas” laimėjo  Pagrindinį prizą , Jūrmala 1994),  “Kelias į save”, “ Paslaptis” ir kt.  Daug įsimintinų vaidmenų  N. Savičenko  suvaidino  Klaipėdos dramos teatro scenoje : Anė Kristi ( E.O’Nilo “Anė Kristi “), Džiulija ( V. Šekspyro “ Du veroniečiai”), Estėlė ( Ž. P.Sartro “ Už uždarų durų”) ,  Ponia Marten  ( E. Jonesko “ Plikagalvė dainininkė” ) , Agafja  N. Gogolio   (“ Vedybos” ),  Ponia Prentis ( Dž. Ortono “ Ką liokajus matė” ) ir kt.  2004 m.  N. Savičenko  už Zilkės vaidmenį M. von Mayenburgo spektaklyje “Šaltas vaikas” ( rež. O. Koršunovas) pelnė  pirmą kartą Lietuvos kultūros ministerijos įsteigtą “Auksinį scenos kryžių”. 2008 m. N. Savičenko suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas.

 

 

  SEREIKA  FABIJONAS ( g. 1938 -2005)

 

 

Gimė 1938 06 07 Dotkiškiuose (Panevėžio apskr.),  papildomo ugdymo mokytojas ekspertas, chorvedys. 1959-1962 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, 1968-1974 m.  – Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1962-1974 m.   dėstė  Klaipėdos  pedagoginėje  mokykloje, 1967-1986 m.   vadovavo mišriam  kameriniam chorui  “Gilija”. 1974-1989m. – LVK Klaipėdos fakultetų  vyr. dėstytojas, 1979-1992 m.  –dekanas, 1989 m. – docentas, 1994-1995 m. – LMA Klaipėdos muzikos  ir teatro pedagogikos in-to rektorius, nuo 1997- KU  Menų fakulteto Chorvedybos k-dros vedėjas, nuo  2000 m. - profesorius. 1988  subūrė Klaipėdos jaunimo centro  mergaičių chorą  “Aušrinė”, su kuriuo koncertavo Lietuvoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Danijoje, Italijoje ir kt. šalyse. Tarptautinių chorų  konkurse  Riva del Gardoje laimėjo aukso diplomą ( Italija, 1997), Palestrinos chorų konkurse –aukso medalį (2000m.),  konkurse “ Europa ... ir jos  dainos “ (Ispanija, 2001m. ) pelnė aukščiausią vietą. Su choru “ Aušrinė”  įrašė ir išleido  kompaktinę plokštelę. Mirė 2005 m.

 

 

SIDZIKAUSKAS VACLOVAS  (1893-1973)

 

 

Gimė 1893 04 10 Šiaudinėje (Šakių apskr.); teisininkas, diplomatas. 1911 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją, 1915 m. eksternu išlaikė brandos atestato egzaminus Maskvoje. Teisės studijas pradėjo Maskvoje, tęsė Berno (Šveicarija) universitete, 1935 jas baigė Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1919 dirbo Lietuvos diplomatinėje tarnyboje - buvo  Lietuvos atstovas Šveicarijoje,  Vokietijoje, Austrijoje ir  D. Britanijoje ir Olandijoje.  Tuo pačiu metu (1920-1934) su pertraukomis buvo Lietuvos atstovas  Tautų Sąjungoje. 1923- 1924 V.Sidzikauskas dalyvavo Lietuvos delegacijoje derybose su Ambasadorių konferencija ir Tautų Sąjungos taryba dėl Klaipėdos krašto suverenumo. 1923 vedė derybas su Vokietija dėl karo nuostolių likvidavimo, pirmosios prekybos sutarties sudarymo ir kt. svarbiais Lietuvai klausimais.  V.Sidzikauskas Tarptautiniame nuolatiniame Hagos tribunole gynė ir laimėjo Lietuvos bylas. Diplomatinio meno viršūnę V.Sidzikauskas pasiekė 1932 metais byloje su Vokietija   dėl Klaipėdos krašto direktorijos pirmininko pašalinimo ir seimelio paleidimo. Šioje byloje  buvo aiškinamas Klaipėdos statuto juridinis pobūdis ir jo interpretavimo taisyklės, teisinis Klaipėdos kraštui suteiktos autonomijos pobūdis  ir kt. klausimai. Tačiau  V. Sidzikauskui jo pergalė Hagoje brangiai kainavo – teko pasitraukti iš diplomatinės veiklos. Nuo  1936  iki Lietuvos susovietinimo jis buvo bendrovės “Shell” Lietuvos filialo direktorius ir tuo pat metu diplomatijos tesę dėstė  pirmojoje uostamiesčio aukštojoje mokykloje- Prekybos institute. Vėliau  vadovavo Lietuvos Vakarų sąjungai, kuri ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje  atliko svarbų vaidmenį:1936-39 Klaipėdoje leido dienraštį “Vakarai”, rengė įvairaus turinio susitikimus, paskaitas, literatūros vakarus, stiprino Klaipėdos krašto ryšius su visa Lietuva. V.Sidzikauskas bendradarbiavo spaudoje, parašė knygeles “Klaipėdos krašto ūkis seniau ir dabar” (1935), “Savo jūros sargyboje” (1936). Jis savo veikla neįtiko nei sovietams , nei naciams. 1941 nelegaliai atsidūręs Vokietijoje, laisve džiaugėsi neilgai. Už Vokietijos pralaimėtą Klaipėdos bylą ir kitą antinacinę veiklą V.Sidzikauskas nacių buvo suimtas ir dvejus metus kalėjo Soldau ir Osvecimo koncentracijos stovyklose. Vėliau gyveno Berlyne, dirbo Lietuvių sąjungoje, veikė VKLIK’e. 1950 persikėlė į JAV, dirbo organizacijose, kovojusiose už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

 Mirė V. Sidzikauskas  1973 12 02 Čikagoje.

 

 

SIMONAITIS  ERDMONAS (1888-1969)  

 

 

Gimė 1888 10 30  Spiečiuose  (Šilutės raj.) , Mažosios Lietuvos  visuomenės ir politikos veikėjas. 1912 m.  Tilžėje įkūrė lietuvių klubą ir jam vadovavo, dalyvavo kitose lietuvių organizacijose, bendravo su Vydūnu. 1915-18 m.  kaip  vokiečių kariuomenės karys buvo karo frontuose Galicijoje ir Prancūzijoje. Grįžęs į Lietuvą,  Vilniuje  susipažino su  Valstybės Tarybos nariais, kur iškėlė Maž. Lietuvos klausimą. 1918 m.  jis tapo Maž. Lietuvos  Tautos Tarybos generaliniu sekretoriumi, buvo vienas iš pirmųjų veikėjų už Klaipėdos krašto išlaisvinimą ir prijungimą prie Lietuvos.1923 m. E. Simonaitis  buvo paskirtas Klaipėdos krašto  sukilėlių direktorijos pirmininku. Jis suvaidino lemiamą vaidmenį Klaipėdos sukilime.  “Nebūtų E. Simonaičio- nebūtų ir 1923 m. sukilimo”- sakė  šiam lietuvių ryžtingam žingsniui vadovavęs Jonas Budrys. Po sukilimo E. Simonaitis  buvo Klaipėdos gubernatoriaus pavaduotojas. 1924-26m.  - Šilutės apskr. viršininkas.  1926 m.  išrinktas Klaipėdos krašto direktorijos pirmininku, 1930-37 m.  -Klaipėdos apskr. viršininkas, vėliau- Klaipėdos miesto vyr. burmistras. Už lietuvybės puoselėjimą, 1941 m.  suimtas ir iki 1945 m.  išlaikytas Mauthauseno ir Dachau nacių koncentracijos stovyklose. Apsigyvenęs Vokietijoje, jis tęsė lietuvišką veiklą. Atnaujinus 1918 m.  Tilžėje sudarytą Mažosios Lietuvos tarybą , E. Simonaitis buvo išrinktas jos prezidiumo pirmininku , buvo VLIK’o narys.  Už nuopelnus lietuvybei apdovanotas Vytauto Didžiojo, LDK  Gedimino ordinais, Šaulių žvaigžde. 

Mirė E. Simonaitis 1969 02 26 Veinheime (Vokietija). 1991 m. Jo palaikai pervežti  į Klaipėdą ir perlaidoti Lėbartų kapinėse.

 

SIMONAITYTĖ  IEVA(1897-1978)

 

Gimė 1897 01 23 Vanaguose (Klaipėdos r.); prozininkė , savamokslė rašytoja. Vaikystėje  susirgo kaulų tuberkulioze, nelankė jokios mokyklos  1912-1914 m. gydėsi Angerburgo sanatorijoje Vokietijoje.  Vėliau vertėsi siuvėjos amatu, įsitraukė į lietuvių  jaunimo draugijų veiklą, rašė korespondecijas lietuviškai spaudai., bendradarbiavo "Tilžės keleivyje" ir kitoje Mažosios Lietuvos  spaudoje.
    1921 m. Ieva Simonaitytė persikėlė į Klaipėdą. Remiama A. Bruožio ir kitų patriotų, baigė vakarinius mašinraščio ir stenografijos kursus. Dirbo mašininke "Ryto" spaustuvėje,  korektore "Prūsų Lietuvių balso" redakcijoje, čia ji spausdino savo eilėraščius Eglaitės slapyvardžiu, vėliau dirbo “Lietuvos keleivio” redakcijoje, Seimelio raštinėje mašininke ir vertėja. Eilėraščiuose ir straipsneliuose skelbė Klaipėdos krašto priklausomybės Lietuvai šūkius, dalyvavo 1923 m. sukilime,  “Santaros “draugijos veikloje. Tačiau iki 1935 m.  jos vardas literatūros pasaulyje nebuvo žinomas. Klaipėdoje I.Simonaitytė  tapo ne tik valdininke, bet ir rašytoja. Butsargių  ir Tilžės gatvėse, kur I.Simonaitytė gyveno nuo 1925 m. iki 1938 m., parašytas vienas  ryškiausių jos kūrinių -  Mažosios Lietuvos epopėja “Aukštujų Šimonių likimas” bei romano  “Vilius Karalius “I tomas.  1935 m. už romaną “Aukštujų Šimonių likimas”  laimėjo  Lietuvos valstybinę literatūros premiją.  Nuo 1936m. I. Simonaitytė atsidėjo vien literatūriniam darbui, jai buvo paskirta pensija. 1938-1939 m. rašytoja gydėsi Šveicarijoje. Vokiečiams atplėšus Klaipėdos kraštą, Ieva Simonaitytė apsigyveno Telšiuose, vėliau Kaune. Nuo 1963m. I.Simonaitytė gyveno Vilniuje. 1967 m. jai suteiktas Lietuvos TSR liaudies rašytojos vardas.

  Klaipėdos krašto gyvenimas tapo visos rašytojos kūrybos  pagrindine medžiaga. Tai ryšku  romanuose “Pavasarių audroj”(1938), “Be tėvo (1941), “Pikčiurnienė “( 1953), “Vilius Karalius (I, 1939; 1-2, 1956), autobiografinėje trilogijoje “…o buvo taip”, “Ne ta pastogė”, “Nebaigta knyga” (1960, 1962, 1965), memuarinėse apybraižose “Gretimos istorijėlės “bei romane “Paskutinė Kūnelio kelionė”(1971)  .

   Rašytojos vardas įamžintas Klaipėdoje. 1977 m. – suteiktas miesto Garbės pilietės vardas, 1979 m. - I. Simonaitytės vardas suteiktas Klaipėdos viešajai bibliotekai ,  1997 m. –15-oji uostamiesčio vidurinė mokykla pavadinta I. Simonaitytės vardu,  pietinėje miesto dalyje yra rašytojos vardo gatvė.
    Mirė I. Simonaitytė 1978 08 27 Vilniuje.

 

 

SKEIVYS STEPONAS (1913- 2002)

 

 

 Gimė 1913  09 16  Mažaičiuose (Mažeikių raj.);  pedagogas, Lietuvos nusipelnęs mokytojas, vertėjas, kritikas. 1931 m.  baigė Telšių gimnaziją,  studijavo VDU. 1943 m.  baigė lituanistikos studijas  Vilniaus universitete. Padirbėjęs keliose vidurinėse mokyklose,  1944 m.   buvo paskirtas Telšių gimnazijos direktoriumi. 1947 metais Švietimo ministerija  gerą lietuvių kalbos ir literatūros specialistą   atsiuntė į Klaipėdos mokytojų institutą lietuvių kalbos ir literatūros katedros vedėju. Vėliau dirbo miesto  Švietimo skyriaus vedėju, direktoriavo vidurinėse mokyklose. Ilgiausiai S. Skeivys dirbo 9-ojoje  vidurinėje ( dabar- “Saulėtekio”) mokykloje, 1959-1973 m. buvo šios mokyklos direktorius. S. Skeivys su šeima gyveno Miško gatvėje nuosavame name. Be pedagoginio darbo S. Skeivys aktyviai dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime, buvo aktyvus bibliotekų pagalbininkas ruošiant literatūrinius  vakarus, rašytojų  bei kitų Lietuvos šviesuolių jubiliejų minėjimus. S. Skeivio  iniciatyva 1948 m. mieste buvo įsteigtas “Žinijos” d-jos  Klaipėdos skyrius, jis buvo pirmasis  atsakingasis šios d-jos  sekretorius bei  vienas pirmųjų lektorių ne tik mieste, bet ir Klaipėdos zonoje.  S. Skeivys paskelbė straipsnių literatūros, teatro, pedagogikos klausimais. Parašė kritikos straipsnių,  eilėraščių. Iš rusų k.  išvertė  L. Šeinino, N. Pogodino,  V. Aksionovo, P. Nilino ir kt. rašytojų kūrinių.

 Mirė S. Skeivys 2002 10 27. 

 

SNARSKIS POVILAS ( 1889-1969)

 

 

Gimė 1889 08 25 Švobiškyje (Pasvalio r.); botanikas floristas. 1906 m. baigė Joniškėlio aukštesniają žemės ūkio mokyklą. 1910 m.  baigė Panevėžio mokytojų seminariją , mokytojavo. Buvo mobilizuotas į carinės Rusijos armiją. 1918 m. grįžęs į Lietuvą , vėl mokytojavo. 1929 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Biologijos skyrių. 1930 m. pradėjo dirbti Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kur dėstė biologiją, chemiją, matematiką ir fiziką. Mokytojaudamas P. Snarskis neapsiribojo vien pedagoginiu darbu-visą laisvalaikį skyrė moksliniams tyrimams, apkeliavo visą Klaipėdos kraštą, vėliau ir Lietuvą, tirdamas florą bei augaliją, vadovavo ruošiant  chemijos programą vidurinėms mokykloms. Įsteigus Klaipėdoje Prekybos institutą, P. Snarskis neatsisakė papildomai dėstyti chemiją. Dėl mokslinio  ir švietėjiško darbo, P. Snarskis nesireiškė tuomet  Klaipėdos politiniame gyvenime, nedalyvavo įvairiose diskusijose. “Mes , Klaipėdos gimnazijos mokytojai, eidami pasivaikščioti, aptardami visuomeninio gyvenimo aktualijas, dažnai matydavome P. Snarskį pritūpusį ir būdinantį kurį nors augalą, nekreipiant dėmesio į praeivius”,-prisiminė E. Purvinas (Profesorius Povilas Snarskis”, V.,1999, p.80). Klaipėdoje P. Snarskis dirbo iki 1939 m.  Vėliau dirbo Vilniaus mokytojų institute, Vilniaus universitete. Nuo 1946 m. profesorius. Paliko daug veikalų iš floristikos, sistematikos, augalų geografijos, ekonominės botanikos: “Lietuvos raskilos ir jų išsiplatinimas” (1939), “Vadovas Lietuvos TSR laukų piktžolėms pažinti (1948) “Vadovas Lietuvos TSR augalams pažinti”(1954, 1968),” Lietuvos TSR ąžuolynai “ 1972) ir kt.,  veikalo “Lietuvos TSR flora” (1961-63) vienas autorių, paskelbė svarių mokslinių straipsnių.

Mirė P. Snarskis 1969 11 17 Vilniuje.

 

 

SODEIKA STEPONAS (1903-1964)

 

 

Gimė 1903 12 11 Jurbarke; dainininkas, pedagogas, choro vadovas. Muzikos pradėjo mokytis pas Jurbarko vargonininką, mokėsi Jurbarko ir Kauno gimnazijose. 1924-29 m. studijavo Klaipėdos konservatorijos dainavimo klasėje. Mokydamasis vadovavo Klaipėdos miesto chorams, subūrė  lietuvių katalikų bažnyčios chorą. Po studijų buvo pakviestas dainuoti Valstybės operoje. 1930 m. grįžo į Klaipėdą ir čia dirbo iki 1939 m. S.Sodeika dėstė muzikos mokykloje, nuo 1935 m.- Klaipėdos pedagoginiame institute. Tuo pat metu vadovavo miesto chorams. 1932 m. įkūrė “Aukuro” draugijos mišrų chorą “Vaidilutė”, vėliau –vyrų  chorą, su savo vadovaujamais chorais dalyvavo Klaipėdos krašto lietuvių dainų šventėse (1933, 1938). Klaipėdos operos pastatymuose  S.Sodeika sukūrė vaidmenis: G. Verdi “Traviatoje”(1934) atliko Barono ir Ch.Gounod “Fauste” (1935)- Valentino partijas. Šiuose pastatymuose dalyvavo ir jo vadovaujamas “Vaidilutės” choras. 1939 m. kartu su pedagoginiu institutu persikėlė į Panevėžį, 1940m. išvyko į Vilnių, kur vadovavo  Katedros chorui, dėstė Vilniaus konservatorijoje. 1944 m. pasitraukė į  Vokietiją, 1950 m. apsigyveno  Čikagoje (JAV).Čia tęsė muziko darbą-vargonininkavo, vadovavo “Dainavos” ansambliui, koncertavo, dirigavo JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėse. S.Sodeika sukūrė dainų chorui, kūrinių fortepijonui ,harmonizavo liaudies dainų, giesmių ir kt.

  Mirė S. Sodeika 1964 03 15 Čikagoje.  

 

 

  SRUOGA BALYS  (1896-1947)

 

Gimė 1896 02 02 Baibokuose (Biržų r.). Poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas, publicistas. Mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje. Nuo 1911 m. savo kūrinius pradėjo spausdinti “Aušrinėje”, “Rygos Naujienose”ir kt. leidiniuose. 1914m.  įstojo į Petrogrado  miškų institutą, vėliau studijavo literatūrą Petrogrado ir Maskvos universitetuose. Šalia studijų, B. Sruoga domėjosi teatru, dalyvavo lietuviškuose vaidinimuose. Maskvoje B. Sruoga parašė daugumą savo geriausių lyrinių kūrinių.
    1918 m. B. Sruoga grįžo į Lietuvą, dirbo laikraščio “Lietuva” redaktoriumi, buvo vienas iš satyrinio Vilkolakio teatro organizatorių, rašė teatrui scenos veikalus, įsitraukė ir į politinę veiklą,dalyvavo Šaulių sąjungos, Meno kūrėjų draugijos, Žurnalistų sąjungos veikloje.
    1921m. B.Sruoga išvyko į Miuncheno universitetą tęsti literatūros studijų. 1924 m. apgynė disertaciją iš lietuvių tautosakos ir gavo filosofijos daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą, B.Sruoga dėstė Kauno universitete Humanitarinių Mokslų fakultete, įsteigė teatro Seminarą, o kiek vėliau ir akademinę dramos studiją. Greta universitetinio darbo B.Sruoga skelbė spaudoje daug literatūros ir teatro kritikos straipsnių. Nuo 1930 m. pasireiškė kaip dramų kūrėjas. Pirmoji stambi drama “Milžino paunksmė” pasirodė 1932 m.,  dramos “Radvila Perkūnas”, “Baisioji naktis” ir “Aitvaras teisėjas” - 1935 m.B.Sruoga buvo žymiausias  teatro ir dramaturgijos specialistas tarpukario Lietuvoje, parašė teatrologinių studijų, yra išleidęs kūrinių jaunimui. 1939 m. Humanitarinių mokslų fakultetui persikėlus į Vilnių, tęsė universitetinį darbą. Sovietų okupacijos metu, dalyvavo pogrindžio spaudoje. 1943m.  buvo suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. 1945m. jis grįžo į Lietuvą, kur vėl dėstė Vilniaus universitete, rašė pjeses ”Pajūrio kurortas”, “Barbora Radvilaitė”, vėl kūrė lyriką, parašė Štuthofo atsiminimų knygą “Dievų miškas”.
           B. Sruogą su Klaipėda sieja trumpas gyvenimo tarpsnis.  1921 m. pavasarį Balys Sruoga Stasio Šimkaus paprašytas prisiėmė sukurti operos libretą pagal J. Žiliaus – Jonilos poemėlę “Vestuvės”, tad 1922 m. vasaros pabaigoje atvyko į Klaipėdą “specialiai  operą rašyti”. Apsigyveno Kopgalyje, pas J. Žilių, Lietuvos atstovą Klaipėdoje, ir sėdo prie darbo. Rašant operą matyt buvo sumąstyta į Klaipėdą grįžti baigus studijas Miunchene. Klaipėdiškiai – S. Šimkus, J. Žilius, J. Pronskus – B. Sruogos sumanymą sutiko labai palankiai, sutvarkė visus buitinius klausimus. Nuo 1924 m. pavasario B. Sruoga pradėjo darbą Lietuvos vyriausybės steigiamo dienraščio “Klaipėdos žinios” redakcijoje”, pasidarė jo faktiškuoju redaktorium. Nemažai “Klaipėdos žiniose” rašė ir pats B. Sruoga. Tai buvo publikacijos visuomeninio gyvenimo, meno temomis, paskelbė recenzijų, straipsnių apie rašytojus. Klaipėdoje B. Sruoga aktyviai jungėsi į kultūrinį gyvenimą: dalyvavo Klaipėdos muzikos mokyklos veikloje, bandė organizuoti teatrinę studiją, rūpinosi lietuviškų mokyklų steigimu ir kt. Bet visa jo veikla Lietuvos uostamiestyje buvo trumpa, nes 1924 m. rudenį B. Sruoga persikėlė į Kauną. 1923 m. Klaipėdoje “Ryto” spaustuvėje buvo išleista B. Sruogos knyga “Dievų takais”.

Mirė B. Sruoga  1947 10 16 Vilniuje.  

 

STANEVIČIUS ANTANAS (g. 1953)

Gimė 1953 07 26 Užunevėžiuose (Panevėžio raj.); žurnalistas. 1970 m. baigė Raguvos vidurinę mokyklą, 1975 m. – žurnalistiką Vilniaus universitete. 1972-1974 m. – Vilniaus un-to savaitr. „Tarybinis studentas“, 1974-1983 m. – laikr. „Tiesa“, 1983-1986 m. savaitr. „Literatūra ir menas“ korespondentas. Nuo 1986 m. iki 2002 m. dienraščio „Klaipėda“ vyr. redaktorius. Pastaruoju metu „Eglės „ leidyklos direktorius ir redaktorius. A. Stanevičius išleido savo poezijos knygų: „Viešbutis“ (1989), „Namai“ (2000). Yra knygos „Valentinas Greičiūnas: gerus darbus daryti niekada nevėlu“ (2004), fotoalbumų „Romantiškoji Klaipėda“ (2002), „Auksinė Žuvėdra“ (2005), knygos vok. k. „Ratselraten um Annchen von Tharau („Toravos Anikės mįslė“ (1992, 2006) autorius. Jis – V. Čepo „Ružavo vilko ilgesys“ (2004), A. Žalio „Prisikėlimas“ (2005) ir kitų knygų redaktorius, leidinių „Martyno Mažvydo paminklas Klaipėdoje“ (1998), „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva“ (2003), „KLASCO ateities erdvė“ (2004), „Klaipėdos ligoninė“ (2006) ir kitų sudarytojas, redaktorius, fotonuotraukų autorius. Paskelbė straipsnių, kelionių įspūdžių, interviu.

 

 

 

 

STIKLIORIUS JOKŪBAS ( 1871-1942)

 

Gimė 1871 m. Kaušeliuose (Ragainės apskr.); visuomenės ir kultūros veikėjas, spaustuvininkas, mokytojas. Mokėsi Ragainės mokytojų seminarijoje, tarnavo kariuomenėje. Gyvendamas Gumbinėje, Tilžėje aktyviai dalyvavo lietuvių kultūrinėje ir visuomeninėje veikloje, buvo išrinktas Mažosios Lietuvos lietuvių Tautos tarybos sekretoriumi. Nuo 1920  apsigyvenęs Klaipėdoje, J. Stikliorius tapo lietuviško kultūrinio gyvenimo skatintoju, dalyviu. Čia įsteigė ir kurį laiką vadovavo “Ryto” akcinei bendrovei, kuri turėjo spaustuvę ir leido lietuviškus spaudinius, buvo vienas iš Tautinio lietuvių banko steigėjų. 1922 m. kartu su kitais visuomenės veikėjais įkūrė “Aukuro” draugiją krašto kultūrai kelti, iki 1939 buvo vienintelis jos  pirmininkas. J. Stikliorius rūpinosi Klaipėdos krašto lietuvių teatru, jo pastangomis iš Šiaulių į Klaipėdą buvo perkeltas Valstybės teatras. Rūpinosi uostamiesčio muzikiniu gyvenimu, buvo vienas iš Klaipėdos konservatorijos (1923) steigėjų,  rėmė  Liaudies operą, dalyvavo  Klaipėdos krašto muziejaus draugijos veikloje, dalyvavo įvairiuose kultūriniuose renginiuose, skaitydavo savo parengtus pranešimus. Nuo jaunystės dienų  rūpinosi lietuviškos spaudos leidimu, pats rašė kultūrinio gyvenimo klausimais: (”Muzika ir teatras Klaipėdos krašte”, “Keletas žymesnių iš Mažosios Lietuvos kilusių žmonių” ir kt.).

   1939 m. vokiečiams  nuo Lietuvos atplėšus Klaipėdos kraštą, J. Stikliorius buvo nacių suimtas ir kalinamas. 1940 m.  emigravo į Vokietiją.

  Mirė J. Stikliorius 1942 02 19 Tilžėje.

STYPELIS (STIEFEL) MICHAELIS (XVa. -1567)

Gimė Esslingeryje, suaugęs įstojo į augustiniečių vienuolyną. Vėliau priėmęs evangelikų liuteronų tikėjimą, atvyko į Prūsiją. Čia tapo vienu pirmųjų evangelikų liuteronų kunigu Klaipėdoje. 1550m. persikėlė į Eicholcą, o1551m. į Hafestromą, vėliau į Jeną, kur ir mirė. M. Stypelis  garsėjo kaip matematikas, savo darbus skelbęs vokiečių ir lotynų kalbomis.

Mirė  M. Stypelis 1567 04 17.

 

STRAUKAS VACLOVAS (g.1923)

 

 

Gimė 1923 11 08 Požerėje (Šilalės r.); fotomenininkas. Gimnaziją baigė Šilalėje. Studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute. Mokytojavo įvairiose Žemaitijos mokyklose, rašė eilėraščius, dainas ,dirbo su saviveiklinėmis dramos studijomis.1952 m. apsigyvenęs Klaipėdoje , mokytojavo miesto vidurinėse mokyklose.  1968 m. pradėjo  dirbti Klaipėdos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato atelje fotografu. Nuo tada ir prasidėjo fotomeninko kūrybos kelias. V. Strauko kūryba glaudžiai susieta  su Klaipėda, pajūrio kraštu ir jo žmonėmis. Jau pirmajame fotografijų cikle “Pamario motyvai” (1972) jis atskleidė Klaipėdos bei pamario žvejų kaimų gyvenimo akimirkas. Pajūrio vaizdus įamžino nuotraukų cikle “Kopos”(1975), bendravimo su mokiniais rezultatas buvo fotoserija “Jaunoji Klaipėda”(1977) bei fotociklas “Paskutinis skambutis”.

V. Straukas kaip menininkas  pripažintas ne tik Lietuvoje. 1976 m. jam buvo suteiktas Tarptautinės meno federacijos (FIAP) fotografo-menininko, o 1994m.- nusipelniusio fotografo-menininko garbės vardas,1993 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės vardas. Jis yra pelnęs  aukso, sidabro medalių bei kitų prizų. 1999 m. V. Straukas apdovanotas penktojo laipsnio kunigaikščio Gedimino ordinu.  2003 m. V. Straukas , minėdamas  savo 80-mečio jubiliejų, vėl  sugrįžo prie ciklo “Kopos” ir   meno mylėtojams  pristatė unikalių nerijos peizažų fotografijas.    


 

STULPINAS LIUDVIKAS (1871 - 1934)

 

 

Gimė 1871 12 04 Varėnos dvare (Telšių apskr.); jūrų kapitonas. 14 metų berniukas išvyko į Liepoją darbo ieškoti, 1885 m. stojo tarnauti į prekybos laivyną. 1903 m. baigė Liepojos jūrų mokyklą, gavo tolimojo plaukiojimo šturmano laipsnį.

 Nuo 1905 m. tarnavo rusų bendrovėje, vadovavo keleiviniams laivams, kursavusiems tarp Europos ir JAV. Nuo 1909 m. buvo garlaivio “Lithuania” kapitonas, vėliau  laivo “Birma” vadas. Visur reiškėsi kaip sumanus , ryžtingas vadovas, profesionalus jūrinio reikalo žinovas. Nepriklausomai Lietuvai atsikūrus, buvo Lietuvos konsulas Liepojoje. 1923 m. Lietuvai atgavus Klaipėdą, L. Stulpinas buvo pakviestas į  Klaipėdą ir tapo pirmuoju besivystančio  uosto kapitonu. Nesiderėdamas dėl sąlygų, apsigyvenęs valdiškame uosto name, jis ėmėsi vadovaujančio darbo ir  uosto kapitono pareigas ėjo iki 1933 m. gruodžio mėn., kol susirgo. 

Jis buvo tiek Kauno, tiek Klaipėdos jūrininkų sąjungos įkvėpėjas, aktyviai dalyvavo svarstant visus  Lietuvos jūrininkystės klausimus. Didelių pastangų dėka, kad ir trumpam, buvo įsteigta Jūros mokykla, sutvarkytas tranzito per Lietuvą klausimas, plečiama propaganda tautiniam laivynui steigti. Nors pačiam L. Stulpinui neteko  vesti jūromis Lietuvos laivų su jos valstybine vėliava, jis teisėtai laikomas lietuviškosios jūreivystės pradininku, paruošusiu  Lietuvos jūrininkų, kurie  vėliau vedė Nepriklausomos Lietuvos laivus.

  Sovietmečiu  L. Stulpino  nuopelnai Lietuvos jūrininkystei nebuvo minimi. Tik  prasidėjus Lietuvoje Atgimimui, susirūpinta ir pirmojo lietuvių jūrų kapitono L. Stulpino atminimo įamžinimu. 1988 m.  susikūrė iniciatyvinė grupė “Kapitono L. Stulpino atminimui įamžinti”. 

1990 m. birželį Smiltynės kapinaitėse buvo atidengtas paminklas, kurį sukūrė klaipėdiečiai skulptorius R. Midvikis ir architektas A. Skiezgelas. 1991 m.-ųjų liepą prie namo (Sankryžos 7- dabar-Jūrininkų klubas), kuriame gyveno kapitonas, atidengta memorialinė lenta ir skulptūrinis  biustas, sukurtas skulptoriaus J. Mickevičiaus ir architekto P. Šadausko. L. Stulpino vardu buvo pavadintas vienas gražiausių Lietuvos jūrų laivininkystės laivų. Jo vardu pavadinta miesto 28-ji vidurinė mokykla.

  Mirė L. Stulpinas 1934 07 15 Klaipėdoje, jo paties pageidavimu palaidotas Smiltynės kapinaitėse.

 

       ŠAULYS JURGIS (1879 - 1948)

 

 

    Gimė 1879 05 05 Balsėnuose (Klaipėdos r.), diplomatas, spaudos darbuotojas, publicistas, vertėjas, kritikas. Už draudžiamos lietuvių spaudos platinimą buvo pašalintas iš Kauno kunigų seminarijos. 1912 m.baigė Berno (Šveicarija) universitetą. 1903 – 1904 m. redagavo “Varpą”, “Ūkininką”, “Naujienas”, 1914 – 15 m. – “Lietuvos žinias”, pasitraukęs iš diplomatinės tarnybos, organizavo Klaipėdos krašte periodinių leidinių leidybą, 1924 – 25 m. redagavo “Klaipėdos žinias”, “Lietuvos keleivį”, “Memeler – Zeitung”. Vienas iš Lietuvos demokratų partijos kūrėjų, Vasario 16 – osios akto signataras. Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Vatikane, Lenkijoje. Nuo 1939 m. gyveno Šveicarijoje. Našiai reiškėsi kaip publicistas,  politikos bei kultūros reiškinių analitikas. Susirašinėjo su daugeliu Lietuvių rašytojų (Vaižgantu, J. Biliūnu, G. Petkevičaite - Bite), paliko turtingą asmeninį archyvą ir biblioteką. Į lietuvių kalbą išvertė Sofoklio “Antigonę” (1903), Aischilo “Prikaltąjį Prometėją” (1905), smulkiosios prozos. J. Bekampio slapyvardžiu paskelbė kritikos straipsnių, pagrįstų gyvais vertinimais, realizmo estetika.

Mirė J. Šaulys 1948 10 18 Lugane (Šveicarija).

 

ŠEINIUS IGNAS (1889 - 1959)

 

(tikr.Jurkūnas)

       Gimė 1889 04 02 Šeiniūnuose (Širvintų r.); prozininkas, dramaturgas.  1908 m.  baigė “ Saulės” kursus Kaune, mokytojavo.  1912 – 15 m. studijavo Maskvos  universiteto Istorijos – filosofijos fakultete. Nuo 1916 m. Lietuvių centrinio komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotinis Švedijoje , nuo 1919 m. Spaudos biuro vedėjas, Lietuvos telegramų agentūros Kopenhagoje vadovas. Sekretoriavo Lietuvos atstovybėje Danijoje,  Suomijoje,  Švedijoje. Dirbo privačiose švedų firmose. 1933 – 34 m. “ Lietuvos aido” redaktorius, 1935 – 39 m. spaudos patarėjas Klaipėdos krašto gubernatūroje. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą,  pasitraukė į Švediją, nuo 1943 m. jos pilietis.

    Kūryboje debiutavo 1908 m.  Pirmuosius literatūrinius bandymus pakeitė brandūs kūriniai: romanas “Kuprelis” (1913), apysakos “Mėnesiena” (1912), “Bangos siaučia” (1912-13), “Vasaros vaišės” (1913-14). Rašytojas paskelbė lyrinių bei satyrinių apsakymų , publicistikos įvairiomis temomis. Švedijoje išleido apybraižą “Litauisk kultur” (Lietuvių kultūra, 1917), poezijos proza rink. “Natt och soll” (Naktis ir saulė, 1918).  Į literatūrą I.Šeinius  vėl įsijungė 1932, išleido antinacinės satyros romaną,  “Siegried Immerselbe atsinaujina” (1934),  knygą ‘Tėviškės padangėje (1937), novelių rinkinį “Aš dar kartą grįžtu” (1937),  komediją “Diplomatai” (1937).  Pasitraukęs į Švediją,  I. Šeinius ir rašė daugiausia švediškai - parašė “Raudonąjį tvaną”, vaizduojantį Lietuvos įvykius po 1939  ir kt. kūrinius.  I. Šeinius įteisino impresionistinio stiliaus tipą lietuvių literatūroje ir vienas pirmųjų įvedė į lietuvių pasakojimo meną žiniasklaidos ištobulintos “fakto literatūros” autentiką ir lakoniškumą.

    Apie I. Šeiniaus apsigyvenimą Klaipėdoje savo prisiminimuose rašo  tuo metu uostamiestyje gyvenęs rašytojas Pulgis Andriušis : “…1936 m. gubernatūros spaudos patarėju atvyko dirbti rašytojas – diplomatas Ignas Šeinius. Šis žmogus pradėdamas savo naujas pareigas eiti visuomet iš rankovės traukdavo naujus sumanymus bei reformas. Dar nesušilęs kojų, ėmė organizuoti dienraštį lotynišku raidynu, kuris tiktų ne tik Klaipėdos miesto inteligentams, bet ir Žemaitijos užnugariui, “Lietuvos Keleivį” paliekant grynai laukininkams ir žodžio sakytojams….” Vakarais” pavadinto dienraščio vyr. redaktorium pasirašė I. Šeinius.”(Andriušis P. Rinktiniai raštai ,1968, p.118). Prikalbino ”Vakaruose” bendradarbiauti L. Girą, B. Sruogą, P. Galaunę ir kt. , intensyviai reiškėsi pats, pasirašinėdamas Irvio Gedainio  ir kt. slapyvardžiais. Rūpinosi savo kūrinių išleidimu, 1938 m. informavo Klaipėdos gubernatorių apie kilusią mintį “parašyti populiaria ir vaizdžia forma brošiūrą, kuri sužadintų Klaipėdos krašto lietuvių tautinę ambiciją…” Tokia knyga “Kas tu esi, lietuvi” išėjo 1938  m. Irvio Gedainio slapyvardžiu. 1939 m. vasarį  Klaipėdos teatre buvo pastatyta  I.Šeiniaus komedija “Diplomatai”. Be gubernatūros spaudos patarėjo pareigų, I. Šeinius buvo  Lietuvos žurnalistų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, Rotary klubo Klaipėdoje vienas steigėjų ir kurį laiką sekretorius, Turizmo draugijos Klaipėdos skyriaus valdybos narys, čia jis reiškėsi ir kaip uolus tautininkas, buvo1936 m. Akademinės Jūros Dienos Komiteto Pirmininkas, parašė akademinio jaunimo priesaikos jūrai žodžius. 1939 m. naciams aneksavus Klaipėdą, Gubernatūrai persikėlus į Kauną, I.Šeinius joje dirbo iki likvidavimo (1940 01 01),  rūpinosi Klaipėdos krašto nukentėjusiųjų šalpa.

 Įamžinant  rašytojo atminimą, 1998 m. Klaipėdoje H. Manto g.47, kur I.Šeinius gyveno 1935-1939 m. atidengta skulptoriaus A. Sakalausko memorialinė lenta.

  Mirė  I. Šeinius 1959 01 15 Stokholme (Švedija).

 

      ŠEMERYS SALYS (1898 - 1981)

 

(tikr. Saliamonas Šmerauskas)

 

 Gimė 1898 05 21 Vilkaviškyje; poetas. 1918 m. Voroneže baigė gimnaziją, 1929 m. studijas LU Humanitarinių mokslų fakultete. 1921 m. tvarkė dienraščio “Lietuva” savaitinį priedą “Sekmoji diena”, pavertė jį avangardinio meno tribūna, publikavo savo ir kitų ekspresionistinius poetinius bandymus, buvo aktyvus ”Keturių vėjų” pirmųjų numerių  bendradarbis. 

Avangardistiškai pozuodamas, išprovokavo daug triukšmo, kaltintas pornografija. Jo eilėraščių rink. “Granata krūtinėj” (1924)  buvo skandalingiausias literatūrinis debiutas. Kitame eilėraščių rinkinyje “Liepsnosvaidis širdims deginti” (1926) vyravo atvėsęs modernumas. 1927 m.  S. Šemerys atvyko į Klaipėdą, kur tarpukario metu pulsavo gyvas kultūrinis gyvenimas. Jis Vytauto Didžiojo gimnazijoje dėstė lietuvių literatūrą, savitai papildė tuo metu mieste gyvenusių lietuvių inteligentų būrį, domėjosi ne vien literatūra, bet ir jachtomis. Vokiečiams užėmus Klaipėdos kraštą, mokytojavo Vilkaviškyje, Kybartuose. Po karo-1945 m. rudenį Šmerauskų šeima visam laikui sugrįžo į Klaipėdą. S. Šemerys vėl įniko į pedagoginį darbą. Kurį laiką dirbo suaugusių gimnazijos direktoriumi, po to dėstė 1-oje, Jūreivystės, nuo 1952 m. Amatų mokyklose. Klaipėdoje mokytoju jis išdirbo dvidešimt trejus metus –iki 1957-ųjų .Per tą laikotarpį ir vėliau jis   kūrė eilėraščius, pasakėčias, balades, poemas, atsiminimus, juos skelbė spaudoje, rinko ir užrašinėjo Klaipėdos krašto padavimus. 1969 m. išėjo jo pirmoji pokarinė poezijos knygutė "Granata krūtinėje" , 1994 m. poezijos rinktinė “Pojūčių pėdsakai”, atsiminimų knyga “Žmonės mano gyvenime” išleista 1997 m.

Uostamiestyje S. Šemerys garsėjo kaip aistringas buriuotojas, turėjo  nuosavą jachtą “Tegu”, aktyviai dalyvavo 1946 m.  atkuriant Lietuvos jūrų jachtklubą, daug dėmesio skyrė jaunųjų buriuotojų ugdymui. Džentelmeniška S. Šemerio figūra  buvo įaugusi į miesto panoramą, vertingos jo keltos idėjos dėl miesto literatūrinio muziejaus įsteigimo, senųjų gatvių pavadinimų keitimo ir kt.  Gyveno Šemeriai ( Manto g 23-30) - name šalia I. Simonaitytės viešosios bibliotekos (dabar šioje vietoje- viešbutis “Navalis”), bibliotekoje vyko jo kūrybos vakarai, čia saugomas rinkinys iš jo asmeninio archyvo, kurį po poeto mirties bibliotekai perdavė    žmona  L. Šmerauskienė.

       Mirė S. Šemerys  1981 05 14 Klaipėdoje, palaidotas Karklės kapinaitėse.

 

 

   ŠERNIUS  MARTYNAS  (1849-1908)

 

 

Gimė 1849 11 10 Voveriškiuose (Klaipėdos raj.); spaustuvininkas, leidėjas, visuomenės veikėjas. Baigęs Rokų pradžios mokyklą, mokėsi privačiai pas F.Kuršaitį. Dirbo spaustuvėje, 1869 m. pašauktas į karinę tarnybą, tarnavo lietuviškame dragūnų pulke Tilžėje.

Nuo 1875 m. dirbo H. Holco spaustuvėje Klaipėdoje , 1879-1894 m. buvo spaustuvės dailininkas.  Iš pradžių spaustuvė buvo įkurta Tomo gatvėje ( dabar Kastyčio), vėliau ji buvo perkelta į  Didžiojo vandens gatvę. H. Holcas ir M. Šernius spaustuvėje išspausdino 72  Mažajai  Lietuvai skirtas knygas, brošiūras, lapelius. 1878-1904 m. M. Šernius redagavo  ( iki 1894 m. ir leido) „Lietuvišką ceitungą“ ir  priedą ūkininkams „Laukininkų prietelis“. Nuo 1878 m.  jis parengė ir leido  naujas kalendras ( lietuviškus kalendorius), kurių literatūrinėje dalyje  spausdino daug grožinių kūrinių.   1898m. pradėjo leisti liberalinį laikraštį  Memeler  allgemeine Zeitung“ vok. k. M. Šernius palaikė ryšius su Didž. Lietuvos veikėjais, savo laikraščiuose spausdino J. Basanavičiaus, J. Šliūpo ir kt. raštus. Aktyviai reiškėsi ir visuomeniniame gyvenime, skatino ginti lietuvybę, kėlė bendradarbiavimo su  Didž. Lietuva idėjas, rėmė „ Aušros“ (1883-1886) leidimą,  į lietuvių k. vertė protestantų knygeles.

Martynas Šernius mirė 1908 04 14.

 

 

ŠIDLAUSKAS (Jonaitis) MARIJUS (g.1953)

 

 

    Gimė 1953 05 01 Pagėgiuose( Šilutės r.); literatūros tyrinėtojas, kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, pedagogas, vertėjas.  Baigė Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą, 1976 m.- Vilniaus universitete anglų filologiją. Po studijų atvykęs į Klaipėdą,  1976-1985 m.  mokytojavo miesto 22-ojoje vidurinėje mokykloje, nuo 1985 m. rugsėjo - Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų  anglų kalbos ir lietuvių literatūros dėstytojas. Po 1988-1990 m. studijų Vilniaus universiteto stacionarinėje aspirantūroje, M. Šidlauskas - Klaipėdos universiteto dėstytojas, docentas (1993). Jis vienas aktyviausių Klaipėdos literatūrinio gyvenimo veikėjų ir vertintojų. Išleido studiją “Poetas ir visuomenė XIX-XX amžių sankirtose” (1994), parašė recenzijų , straipsnių apie  literatūrą, rašytojus, išvertė T. Igltono “Įvadą į literatūros istoriją”, L. S. Kramerio “Literatūra, kritika ir istorinė vaizduotė...”.  M. Šidlausko kritika pasižymi originaliais sprendimais, netikėtomis įžvalgomis, jis 1996 m. Jotvingių premijos laureatas. 2008 m. - literatūrinės Ievos Simonaitytės premijos laureatas (už "Orfėjas mokėjo lietuviškai").

 

 

 

ŠIKŠNELIS JUOZAS (g. 1950)

 

(slp. Raidas Dubrė)

 

Gimė 1950 03 01 Švendubrėje (Varėnos raj.). 1968 m. baigė Druskininkų 1-ąją vidurinę mokyklą, 1973 m. -  Vilniaus Universitetą, kur įgijo bibliotekininko – bibliografo profesiją. Nuo 1973 m. dirba Klaipėdos viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje. Dirbo metodininku, vyr. bibliografu,  nuo 1987 m.  – direktoriaus pavaduotojas, nuo 2008 m. - direktorius. Nuo 1994 m. J. Šikšnelis Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Pirmoji publikacija uostamiesčio laikraštyje „Lietuvos žvejys“ pasirodė 1979 m., pirmoji knyga „Štilis” (apysaka, novelės) išėjo 1991m. Vėliau išleido: detektyvines apysakas „Nuogas lietaus nebijo” (1992), vienaveiksmes pjeses „Šešėliai” (1993), romanus „Kryžiau žalio medžio” (2000) ir „Apšlakstytas isopu“(2004),  novelių rinkinį “Angelas mėšlyne”(2003), "Įvykių horizontas" (2007), "Surišti ir atrišti" (2007), "Mirties varos" (2008).  Už romaną  „Kryžiau žalio medžio“ J. Šikšnelis pelnė I. Simonaitytės ir Žemaitės literatūrines premijas (2001).

Raido Dubrės slapyvardžiu išleido detektyvinius romanus: “Pyro pergalė” (1995), “Medūzos žvilgsnis” (1996), “Nuodėmių atleidimas” (1998), “Atblokšties siena” (1998), “Patvarumo riba” (1999), “Pliūpsnio kaitra” (2000), "Pragaro vartai"(2000), "Paskutinioji užmuša" (2003),  "Aukos stulpas" (2007). 1992 m. ir 1996 m. J. Šikšnelis apdovanotas Lietuvos Respublikos Vidaus Reikalų Ministerijos premijomis už geriausią detektyvinį kūrinį.

Novelėse ir romanuose rašytojas gilinasi į  amžinas žmogaus buvimo ir išbuvimo temas, detektyviniuose romanuose meistriškai pina intrigą, supriešina gėrį ir blogį, leisdamas laimėti gėriui.

Autoriaus grožiniai kūriniai publikuojami respublikinėje bei miesto periodikoje, almanachuose, rinkiniuose, yra versti į rusų, anglų, lenkų kalbas (2006 m. knyga „Samotność“ išleista Poznanėje), jis pats yra išvertęs kūrinių iš lenkų kalbos. Paskelbė kritinių straipsnių apie kitų rašytojų kūrybą, publikacijų  bibliotekiniais klausimais ir kt.

Kitas J. Šikšnelio pomėgis – skulptūra. Jis drožia iš medžio, kala akmens skulptūras. Surengė daugiau nei 20 parodų šalyje ir užsienyje. Jo darbų yra  ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Rusijoje ir kitur.

Kaip rašytojas ar bibliotekos direktoriaus pavaduotojas, o vėliau direktorius yra dažnai kalbinamas  žurnalistų. Viename interviu jis apibrėžė ir savo santykį su Klaipėda.

Šiemet, beje, sukanka lygiai trisdešimt metų, kai esu Klaipėdoje. Nežinau ar to užtenka vadinti save klaipėdiečiu. Tikiu, kad Klaipėda be manęs stovės kaip stovėjus, tik aš be jos sunkiai ištverčiau. Man Klaipėda nedaloma ir yra miela kaip visuma nuo blizgančių vitrinų iki šiukšlynais virtusių kampelių. Žemėje turiu dvi šventas vietas-tėviškę Švendubrės kaime ir Klaipėdą”. (“Vakarų ekspresas”, 2003 06 20). 

2009 m. J. Šikšnelis apdovanotas Klaipėdos apskrities garbės ženklu už reikšmingą indėlį įgyvendinant valstybinę kultūros politiką ir regionui svarbią edukacinę veiklą bei tais pačiais metais suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas.

Juozo Šikšnelio (Raido Dubrės) bibliografija

 

 

         

 

 

 

 

 

ŠIMKUS STASYS (1887 - 1943)

 

 

Gimė 1887 01 10 Motiškių kaime (Kauno apskr.); kompozitorius, dirigentas, visuomenininkas. Dar besimokydamas Seredžiuje, pradėjo giedoti bažnyčios chore ir mokytis pas vargonininką pažinti gaidas. S. Šimkus lankė J. Naujalio vargonininkų kursus, 3 m. giedojo chore, baigęs kursus vargonininkavo Čiobiškyje, Kriokialaukyje, Žadiškėse, Skirsnemunėje. Atgavus spaudos laisvę, ėmė organizuoti koncertus ir vaidinimus.1905 metais S.Šimkus gavęs vietos inteligentų piniginę paramą pradėjo mokytis Vilniaus muzikos mokykloje,  baigė vargonų skyrių. Mokydamasis Varšuvoje, vadovavo lietuvių chorui. 1914 baigė Petrapilio konservatoriją menininko laipsniu. Tais pačiais metais įsisteigus Lietuvių draugijai nuo karo nukentėjusiems šelpti, S.Šimkus kurį laiką dirbo sekretoriumi, važinėjo po Žemaitiją susipažinti su pabėgėlių padėtimi. 1916 Filadelfijoje pradėjo leisti mėnesinį žurnalą “Muzika”su gaidų priedu (išėjo du nr.) 1916 06 17 Niujorke dirigavo jungtiniam chorui. 1918 03 13 – 14 įvykusiame Amerikos lietuvių kongrese su jungtiniu choru atliko iškilmių programą. Nuo 1920 rudens kartu su K. Petrausku ir A. Sodeika rengėsi atidaryti konservatoriją Vilniuje, bet okupacija sutrukdė planų įgyvendinimą.

  Klaipėdoje prabėgo neilgas, bet labai reikšmingas kompozitoriaus S. Šimkaus gyvenimo etapas. 1923 m. Klaipėdoje kompozitorius įkūrė (pradžioje privačią) muzikos mokyklą. Šį Šimkaus sumanymą rėmė Lietuvos ir Klaipėdos krašto vyriausybė, miesto visuomenė, “Aukuro draugija”. Mokyklai buvo išnuomoti rūmai Palangos gatvėje Nr. 33 (dabar S. Šimkaus 17). Daug pastangų padėjo Šimkus renkant mokyklai pedagogus, ugdant simfoninį orkestrą, kurio pirmasis koncertas įvyko 1925 m. gegužės 25 d. Klaipėdos Šaulių salėje (dabar muzikos centras, Šaulių g.Nr. 36). S. Šimkus muzikos mokykloje dirbo ir jai vadovavo iki 1930 m. Uždarius mokyklą jis išvyko iš Klaipėdos. Gyvendamas Klaipėdoje, S. Šimkus rūpinosi ir kitais miesto muzikinio gyvenimo reikalais. Klaipėdoje jis vadovavo lietuvių chorams. Puoselėdamas svarbiausią savo pašaukimą – chorus, S. Šimkus prie mokyklos įsteigė chorvedžių kursus, kartu su J. Žilevičiumi leido metus ėjusį žurnalą “Muzika”.

Klaipėda didžiuojasi S. Šimkaus sukurtomis tradicijomis, jas puoselėja ir gerbia kompozitoriaus atminimą. Aukštesniajai muzikos mokyklai 1967 m. vasario 24 d. buvo suteiktas įkūrėjo vardas. Dabar ji – S. Šimkaus konservatorija, to paties vardo gatvėje. Nuo 1967 m. Klaipėdoje jau įvyko trylika tarptautinių S. Šimkaus chorų konkursų.  

1931 m. S. Šimkus paskiriamas Valstybės teatro dirigentu, 1933 – švietimo mokyklos patarėju – inspektoriumi muzikos reikalams. 1941 m. buvo Vilniaus Filharmonijos dirigentas.

Mirė 1943 10 15 Kaune.

 

       ŠIMOLIŪNAS JONAS (1878 - 1965)

 

 

Gimė 1878 05 21 Jusėnų kaime (Panevėžio apskr.); Statybos ir hidrotechnikos inžinierius, visuomenininkas, valstybininkas, profesorius. Dirbo 1909 m. Rygos politechnikos institutą statybos inžinierium. 1902 m. buvo vienas iš steigėjų ir ilgametis draugijos “Viltis” pirmininkas.1906 – 1912 m. dirbo Petrapilyje daugiausia prie miesto kanalizacijos ir rūmų statybos gelžbetonio darbų. 1918 pirmininkavo Helsinkyje įkurtam Lietuvių evakuacijos komitetui. 

1918 m. susidariusiame profesoriaus Voldemaro komitete pakviečiamas dirbti į susisiekimo ministeriją, kur jam pavedama organizuoti geležinkelių, plentų, vandens kelių – uostų ir pašto – telefono – telegrafo valdybas. Per visą nepriklausomybės laikotarpį Šimoliūnas dirbo kaip praktikas įvairiose valstybinėse pareigose ir kaip pedagogas – profesorius universitete. 1924 – 36 m. Šimoliūnas buvo susisiekimo ministerijos vyr. inspektoriumi ir kartu iki 1933 Klaipėdos uosto darbų valdybos viršininku. 

Klaipėdoje jam vadovaujant padarytas uosto pagilinimas, pastatytas naujas baseinas su gelžbetonio krantinėmis, pastatyta sandėlių, uostas sumodernintas. 1925 – 30 m. J. Šimoliūnas buvo ir Šventosios uosto statybos viršininkas, vadovavo Juodkrantės bei Nidos žvejų uostų perstatymui. Dirbdamas Lietuvos pajūryje, Jonas Šimoliūnas daug dėmesio kreipė į jo pagražinimą, kopų apsaugai. J. Šimoliūnas veikė ir visuomeninėse organizacijose: 1919 suorganizavo pirmąjį Jacht – klubą ir buvo pirmuoju komodoru, Jūros dienų organizatorius. 1949 – 60 m. vadovavo Pasaulio lietuvių inžinierių ir architektų sąjungai ir yra jos draugijos garbės narys, Šaulių sąjungos garbės narys. Išspausdintas pagrindinis kursas “Statyba” I – IV, 1936 – 43 m.; “Danijos plentai ir jų palyginimas su Lietuvos plentais”, 1925, “Šventosios uostas”, 1933 m., išėjęs atskiru leidimu. Parašytas “Klaipėdos uostas ir jo apylinkių geologiškai technikinė buitis”, 1939 m., “Baukonstruktionslehre”, 1947 m. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau atvyko į JAV.  

Mirė 1965 m. Racine (JAV).  

   

           ŠIRVYS PAULIUS (1920 - 1979)

 

Gimė 1920 09 06 Padustėlyje (Zarasų r.); poetas. 1940 baigė Salų žemės ūkio mokyklą, įstojo į Vilniaus karo pėstininkų mokyklą. Sovietų kariuomenėje dalyvavo kare, du kartus buvo vokiečių nelaisvėje, pabėgo. 1945 m. demobilizuotas, dirbo laikraščių ir žurnalų redakcijose. 1957 baigė Maskvos M. Gorkio literatūros instituto aukštuosius  kursus. Širvys – vienintelis sovietmečio lietuvių poetas, virtęs savotiška legenda. Pirmasis  eilėraščių rinkinys “Žygio draugai” pasirodė 1954 m., jame- dar daug oficialiąją ideologiją atspindinčių kūrinių. Rink. “Ošia gimtinės beržai” (1956) stiprėjo melodingo, tautosakiško eiliavimo tendencija, atgaivinanti prieškario neoromantikų tradiciją . Iš šių ir vėliau išleistų poezijos knygų-“Beržų lopšinė”(1961), “Ir nusinešė saulę miškai”(1969) buvo sudaryta  rinktinė “Ilgesys-ta giesmė” (1972).  Karas, tėviškė, meilė buvo svarbiausios P.Širvio poezijos temos.  Romansinė daugelio eilėraščių prigimtis lėmė jų virtimą populiariomis dainomis.  Išleido eilėraščių  knygelę vaikams “Vyturėliai dainorėliai” (1965). Ir vėlesniais metais buvo išleista P. Širvio lyrikos  knygų bei leidinių apie jo gyvenimą, kūrybą. 

   Poetas  beveik trejus metus (1967-1969) savo likimą buvo susiejęs su jūra. 1966 m. į “Literatūros ir meno” redakcijos anketos klausimą apie kūrybinius planus , P. Širvys atsakė : “Mano sena svajonė-jūra. Žadu išplaukti… Prieš kurį laiką parašiau jūreivišką dainą”.  Iš pradžių  jis plaukiojo transportiniame refrižeratoriuje “Štormas”, vėliau –plaukiojančioje bazėje “Naujoji žemė”. Jo plaukiojimas nebuvo turistinio pobūdžio, nors Rašytojų sąjunga buvo išdavusi rekomendaciją, jog P. Širvys siunčiamas į jūrą “įsisavintini naujos tematikos savo kūrybai”. Poetas  laive  dirbo matrosu ,  vėliau buvo paskirtas tolimojo plaukiojimo laivo vairininku. Pabuvojęs tiesioginiame kontakte su jūra, jūros žmonėmis poetas sukūrė keletą marinistinės tematikos eilėraščių, nors jūros , jūreivio įvaizdžiai  figūravo ir ankstesnėje P. Širvio lyrikoje.

 Mirė  P. Širvys 1979 03 24 Vilniuje.

 

    

      

ŠLAŽA MIKAS (1897 - 1956 ?)

 

 

Gimė 1897 06 23  Lankučiuose (Klaipėdos r.); pedagogas, visuomenės ir kultūros veikėjas. Mokėsi Kretingalėje. 1914 m. pradėjo mokytis Klaipėdos mokytojų seminarijoje, bet prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas mokslus nutraukė. Mokytojavo, tarnavo kaizerinėje kariuomenėje. 1923 m. pradžioje atvyko į Klaipėdą ir buvo paskirtas  Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto nariu bei reikalų vedėju. Po 1923 sukilimo mokytojavo Klaipėdoje, nuo 1938m. vokiečių kalbą dėstė Vytauto Didžiojo gimnazijoje. M. Šlaža  aktyviai reiškėsi Lietuvos  šaulių sąjungoje, buvo “Aukuro” draugijos valdybos narys, dirigavo “Aidos “ chorui, net du  kartus buvo gubernatoriaus švietimo patarėjasas, kurį laiką dirbo “Klaipėdos žinių” redakcijoje , 1936 redagavo žurnalą “Pajūris”, rašė publicistinius straipsnius, rengė lietuvių kalbos valandėles Klaipėdos radiofone. Parengė ir išleido vadovėlių pradžios mokykloms. Šioje srityje Klaipėdoje jis neturėjo sau lygių. 1932 m. įkūrė Klaipėdos krašto mokytojų draugiją ir jai vadovavo. Kartu su V. Gailiumi išleido “Vokiečių- lietuvių k.žodyną (1932). 1939 m. hitlerininkams okupavus Klaipėdą, Gestapo buvo areštuotas, bet vėliau paleistas su sąlyga ,kad pasitrauks iš Klaipėdos krašto. 1939 m. persikėlė į Kauną. 1941 m. buvo įkalintas Zaksenhauzeno koncentracijos stovykloje. Išėjęs į laisvę, M. Šlaža norėjo grįžti į Klaipėdą, bet bolševikai neįsileido. Apsigyveno Vokietijoje, parašė prisiminimus apie kocentracijos stovyklą “Žvėris žmogaus pavidale”.

    Mirė M. Šlaža 1956 09 03 Vokietijoje.  

 

ŠLEVYS (SCHLEWIES) KRISTIANAS F.(1795-1870) 

Gimė 1795 09 02 Klaipėdoje. K.F. Šlevys buvo pirkliu, laivų savininku bei vienu žymiausių miesto mecenatų.  Miesto piliečiu jis tapo 1832 m., gyveno tuometinėje Liepų gatvėje. Savo sukauptą palikimą – 90 257 talerių K. F. Šlevys testamentu užrašė miestui. Po jo mirties buvo įsteigtas jo vardinis fondas. Vykdant mecenato valią, Ilgojo turgaus gatvė Vitėje buvo sutvarkyta, greta jos įrengti skverai, po fundatoriaus mirties ši gatvė pavadinta Šlėvio gatve. Dideles sumas  jis paliko išėjusių į karą  karių  žmonų bei našlių pašalpoms. Jo fondas skyrė lėšų Vitės bažnyčios rūsio sutvarkymui, Biržos tilto statybai.

Mirė Kristianas F. Šlevys 1870 01 18  

 

ŠLIOGERIS VYTAUTAS (1943—2006)

 Gimė  1943 05 01 Kaune ; restauratorius. 1966 m. baigė Kauno  politechnikos institutą. Nuo 1969 m. dirbo Paminklų konservavimo institute, dalyvavo Liaudies buities muziejaus Rumšiškėse projektavime. Nuo 1972 m.  dirbo Klaipėdos paminklų konservavimo institute, vėliau - Restauravimo centre vyriausiuoju architektu, UAB “Klaipėdos projektas”.  V. Šliogeris tyrė ir ruošė dokumentaciją Neringos forto, Klaipėdos miesto bastionų, Klaipėdos pilies, Kretingalės bažnyčios, Dovilų bažnyčios statybai ir restauravimui,  daug darbavosi tiriant ir puoselėjant Klaipėdos , Mažosios Lietuvos, Neringos kultūrinį paveldą, prikėlė naujam gyvenimui miesto bei krašto istorijos ir architektūros paminklus. 1990m. įstojo į Klaipėdos savanorių rinktinę.  Buvo Lietuvos architektų sąjungos narys, Lietuvos statybos inžinierių sąjungos narys, “Rotary” klubo “Klaipėda”narys , Lietuvos atsargos karininkų sąjungos narys , aistringas jūrų buriuotojas.

Mirė Vytautas Šliogeris 2006 02 02 Klaipėdoje.

 

 

ŠLYMANAS (Schliemann) HEINRICHAS  (1822 –1890)

 

 

 

Gimė 1822 01 06 Noibukove (Vokietija); vokiečių archeologas. Prieš tampant archeologu jam teko būti indų plovėju, prekeivio mokinuku, batsiuviu, eiliniu pirkliu ir galiausiai turtingu prekybininku.  Dar vaikystėje Homero poezijos paveiktas, vėliau visą savo sukauptąjį turtą paskyrė poemose minimoms vietoms  surasti.  1871 m. pradėjo savo kasinėjimus. Pasaulio mokslininkų nuostabai jis atrado Trojos miesto griuvėsius.  1876 m. Mikėnuose atrado turtingus  XVI-XIII a. pr. m.e. gentinės aristokratijos kapus, 1884 – Tirinto pilį. Stulbinančiais atradimais jis atvėrė iki tol nežinomą ikigraikišką kultūrą. Savo atradimus , tyrinėjimus aprašė knygose : “Mikėnai”(1878), “Orchomenas” (1881), “Troja” ( 1884), “Tirintas (1886) ir kt.

 Įdomu tai, kad atradėjo kelias į Troją ėjo ir per Klaipėdą. Reikšmingi H.Šlymanui buvo 1854-ieji metai, Klaipėdos miesto istoriją paženklinę didžiuliu gaisru, kuris per pora dienų pelenais pavertė ištisus uostamiesčio gyvenamuosius kvartalus. Gaisro išvakarėse iš Amsterdamo čia atplaukė du  H. Šlymano prekėmis pakrauti garlaiviai. Išgirdęs apie nelaimę, į Klaipėdą atskubėjo ir pats  H. Šlymanas. “Tarp rūkstančių griuvėsių krūvų nusiminęs ieškojau pono Mejerio (H. Šlymano reikalų patikėtinio Klaipėdoje). Galiausiai pasisekė jį surasti. Man pasiteiravus , ar kroviniai išliko, jis tik mostelėjo ranka rusenančių sandėlių link: Ten jie guli palaidoti”,- užrašė savo dienoraštyje būsimasis archeologas. Tačiau čia H. Šlymaną lydėjo sėkmė, jo atgabentoms prekėms neatsiradus vietos Mejerio sandėliuose, jas darbininkai iškrovė kitoje vietoje, kurios gaisras nepalietė. H. Šlymanas liko  Klaipėdoje prižiūrėti, kaip realizuojamos prekės, gautą pelną jis galėjo investuoti į tolesnį verslą, o po kelerių metų  pasitraukti iš prekybos ir atsidėti reikšmingiems archeologo darbams.

 Mirė H. Šlymanas 1890 12 26 Neapolyje.

 

  ŠULCAS  (SCHULTZ) KRISTOFAS (1636-1696)

 

Gimė 1636 04 05 Karaliaučiuje. Rostoko universitete jis gavo magistro laipsnį.  1659 m. K. Šulcas ėjo Klaipėdos miestiečių bažnyčios diakono, o nuo 1673 m. dekano pareigas. K. Šulcas pasižymėjo kaip religinis rašytojas. 1688 m. buvo išleistas jo pamokslų rinkinys apie senojo Testamento Rūtos knygą. Mirė 1696 m.

 

 

ŠVARCAS (SCHWARTZ) KRISTIANAS (1652-1709) 

 

 Gimė 1652 m. Noihauzene. Nuo 1694 m. jis buvo Klaipėdos hausfogto tarnyboje. Pasižymėjo kaip vokiškų giesmių ir eilių kūrėjas.

Mirė K. Švarcas 1709 04 25 Klaipėdoje.

 

 

    ŠVEDAS JONAS (1908 -1971)

 

 

Gimė 1908 m. Liepojoje (Latvija); dirigentas, kompozitorius, pedagogas, lietuvių liaudies muzikos instrumentų tobulintojas. 1918-1924 m. lankė Ylakių  mokyklą, 1924-1929 m. mokėsi Klaipėdos konservatorijoje, dainavo moksleivių chore, grojo simfoniniame orkestre, įvairiuose ansambliuose. Organizavo ir vadovavo chorams Klaipėdos krašte. Su Plikių choru 1928 m. dalyvavo II dainų šventėje. Rinko liaudies dainų melodijas ir muzikos instrumentus. 1929 – 30 m. J. Švedas dėstė Klaipėdos konservatorijoje, bendradarbiavo muzikinėje spaudoje. 1930 – 40 m. Kaune grojo Valstybės teatro ir radiofono simfoniniuose orkestruose, dirbo muzikos mokytoju, dėstė Kauno konservatorijoje.  1940 m.  J. Švedas įkūrė valstybinį liaudies dainų ir šokių ansamblį, ilgus metus jam vadovavo.  Nuo 1945 m. dėstė Vilniaus konservatorijoje, buvo lietuvių liaudies instrumentų ketedros vedėjas, nuo 1967 m.- profesorius. J. Švedas sukūrė kūrinių lietuvių liaudies  instrumentams, dainų chorams, harmonizavo lietuvių liaudies dainas, parašė muzikos vadovėlių vidurinėms mokykloms.

 Mirė J. Švedas 1971 10 15 Vilniuje.

 

ŠVEDERSKIS (SCHWEDERSKY) JOHANAS CH.F. (1789-1855) 

Gimė 1789 01 29  Rusnėje Klaipėdos pirklio Dovydo fon Švederskio šeimoje. Kurį laiką jis buvo pirklys bei bankininkas Klaipėdoje. Apie 1832 m. J.Ch. F. fon  Švederskis persikėlė į Peterburgą. 

Glaudūs ryšiai J. Ch. F. Švederskį siejo su L. Rėza, renkant dainas. Tačiau klaipėdiečiai tuo metu jį daugiau žinojo kaip poetą, kuris savo eilėraščius  1819, 1823-24 bei 1826 metais spausdino Klaipėdoje ėjusiame savaitraštyje “Memeler Wochenblatt.  Kai kurie J. Ch. F. eilėraščiai susilaikė ir kompozitorių dėmesio.

 Mirė Johanas Christlibas Ferdinandas von Švederskis 1855 11 09 Peterburge.