LANDSBERGIS – ŽEMKALNIS  VYTAUTAS  (1893 -1993)

 

 

Gimė 1893 03 10 Linkaučiuose (Pakruojo raj.); architektas, inžinierius, pedagogas, valstybininkas. 1913 m. Rygoje baigė gimnaziją.  Rygos politechnikos institute studijavo architektūrą.  Nuo 1919 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, buvo savanoris, artilerijos kapitonas, už pasižymėjimą kovoje prieš bermontininkus ties Radviliškiu apdovanotas Vyčio Kryžium. Italijoje Romos universitete baigęs Architektūros fakultetą, 1926 grįžo į Lietuvą. 1925 -1944 m. pagal  architekto V. Landsbergio- Žemkalnio projektus Lietuvoje pastatyta mokyklų,  ligoninių, bažnyčių, visuomeninio pobūdžio ir  pramoninių pastatų,  gyvenamųjų namų,  įvairių paminklų. Be gausių ir įvairių arcitechtūrinių projektų, jis nuolat turėjo ir kitas atsakingas pareigas. 1927 - 44 m. VDU asistentas ir lektorius. Nuo 1939 m. paskaitas skaitė ir Vilniaus universitete. 1939 - 44 m. Vilniaus vyr.inžinierius - architektas, bendrojo plano projekto vadovas, miesto tvarkytojas. 1941 m. Komunalinio ūkio ministras Laikinojoje vyriausybėje. 1944 - 45 m. pogrindžio kovų prieš nacius dalyvis. 1945 - 49 m. Vokietijoje Eichštato lietuvių gimnazijos mokytojas. 1946 - 49 m. UNRRA universiteto Miunchene architektūros katedros docentas. 1949 m. emigravo į Australiją. Melburne dirbo architektu. 1952 - 53 m.- Australijos lietuvių kultūros fondo pirmininkas. 1959 m. grįžęs į Lietuvą, V. Landsbergis-Žemkalnis dirbo  Miestų  statybos projektavimo institute, nuo 1961m.-Paminklų konservavimo instituto Kauno filiale, vėliau Vilniaus filiale architektu, vyresniuoju specialistu.

  1934 m. V. Landsbergio –Žemkalnio  du suprojektuoti objektai susiję su Baltijos pajūriu: tai Smeltės gyvenamasis rajonas Klaipėdoje ir žurnalistų poilsio namai Giruliuose. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, V. Landsbergis- Žemkalnis įsitraukė į germanizuoto krašto atlietuvinimo procesą- realizavo Žemės banko iniciatyvą įkurti Klaipėdoje grynai lietuvišką koloniją, naują gyvenvietę. Tarp aerodromo ir pramoninės miesto zonos jis suplanavo gyvenamąjį Smeltės mikrorajoną-  nužymėjo naujas gatves, numatė vietas gyvenamiesiems namams, visuomeniniams pastatams : amatų mokyklai, teatrui, katalikų bažnyčiai, turgaus halei. Tačiau iki 1939 m. aneksijos suspėta pastatyti amatų mokykla (dabar Klaipėdos verslo ir technologijų kolegija) ir vaikų darželis.  Tarp 1937 m. V. Landsbergio suprojektuotų darbų (kartu su A. Prapuoleniu) svarbūs buvo Pedagoginio instituto sporto ir gimnastikos rūmai Klaipėdoje, kurie iškilo ir tebestovi  S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje.

 

LANKAU (LANKOW) JOHANNES (XIV-1412) 

J. Lankau buvo Gdansko pirklys. 1408 m. Didysis ordino magistras Ulrichas von Jungingenas pavedė J. Lankau perplanuoti Klaipėdos miestą. Atvykęs į Klaipėdą jis ėmėsi lokatoriaus darbo. Jo funkcijoms priklausė planavimas, matavimai, darbų organizavimas ir kt. Klaipėdoje jis pirmasis suplanavo naujus gyvenamųjų namų kvartalus saloje tarp Danės šakų ir iškastais grioviais bandė apjuosti miestą. Jam priskiriama stačiu kampu susikertančių Klaipėdos gatvių idėja. 1409 m. žemaičiams užpuolus miestą, J. Lankau buvo priverstas pasitraukti , tačiau po to grįžęs savo darbą baigė. Vėliau įstojo savanoriu į Ordino kariuomenę. J. Lankau iki šiol laikomas pirmuoju žinomu Klaipėdos miesto architektu.

Mirė J. Lankau  1412 m.

 

 

LANKAUSKAS ROMUALDAS (g.1932)

 

      Gimė 1932 04 03 Klaipėdoje; dramaturgas, prozininkas, dailininkas. VU studijavo rusų k. ir literatūrą, dirbo “Jaunimo gretų”, “Literatūros ir meno”, “Šluotos”, “Kultūros barų” redakcijose. Kūrybos kelią pradėjo knygomis vaikams (Tolimajame plaukiojime, (1954); Baisusis plėšikas Aloyzas,(1958); Kur ūkia laivai, (1970). Išleido novelių rinkinius “Kai nutyla trompetas” (1961), “Trečias šešėlis” (1964), “Nuo ryto iki vakaro” (1965), “Pilka šviesa” (1968), “Šiaurės vitražai” (1970); apysakas “Džiazo vežimas” (1971), “Šmėkla” (1974), “Likimo zona” (1998); romanus “Vidury didelio lauko” (1962), “Tiltas į jūrą” (1963), “Prisiminimai po vidurnakčio” (1977), “Projektas” (1986), “Nė vienas nebuvo pagailėtas” (1990), “Piligrimas” (1995), “Tik aidas tarp girių” (1999); pjesių “Viskas baigsis šiandien (1967); “Svečiai atvyksta prieš perkūniją, arba sausainiai su gvazdikėliais” (1985), kelionių įspūdžių knygos “Tokijo cikados” (1989), “Europa, kokia ji?” (1994). 

Leidinyje “Tarybų Lietuvos rašytojų autobiografijos. L – Ž” (V., 1989, p. 8.) R. Lankauskas rašo: “Gimiau Klaipėdoje vieną balandžio pradžios ankstyvą rytą po Avino ženklu ir pirmuosius žingsnius žengiau prie Baltijos jūros…Galbūt gimimo vieta, laikas, planetų ir žvaigždžių padėtis vienaip ar kitaip nulėmė mano likimą ir kūrybos pobūdį. Nuo mažens pamėgau jūrą…Kai Klaipėda buvo užgrobta [1939], atsidūriau su tėvais Žemaitijoje...” Rašytojas neliko abejingas gimtajam pajūriui ir savo kūryba – romane “Apsilankymas arba Tiltas į jūrą” (V., 1985) - veiksmas vyksta Lietuvos pajūryje.  Savo pilietinį požiūrį į Klaipėdos krašto istorinės praeities išsaugojimą rašytojas ne kartą išreiškė spaudoje, yra pasisakęs prieš Klaipėdos senųjų kapinių naikinimą.

 

 

     

LANKUTIS JONAS (1925 – 1995)

 

 

Gimė 1925 02 08 Gargžduose (Klaipėdos r.); literatūros tyrinėtojas, kritikas. Baigęs Klaipėdos suaugusių gimnaziją,  1948- 1953 m. studijavo VU  lituanistiką.  Nuo 1957 m. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tarybinės literatūros skyriaus vadovas, nuo 1984 m. (1990 – 93 LLTI) direktorius.  Atėjęs į  kritiką pirmuoju pokario dešimtmečiu, laikėsi tam metui būdingų principų , tuo pat metu teigė konfliktiškumo svarbą , palaikė literatūros atsinaujinimo reiškinius, prasidėjusius 6 deš. viduryje, į sovietinės literatūros procesą įtraukė Vinco Mykolaičio – Putino kūrybą, prie kurios vis grįždavo laisvėjant atmosferai (trys pataisyti ir papildyti monografijos “V. Mykolaičio – Putino kūryba” leidimai).  Aktualizavo kitus pokario metais nutildytus autorius: P. Vaičiūną, J. Grušą, K. Inčiūrą. Pradedant 8 – uoju dešimtmečiu, literatūros procesą modeliavo kaip nacionalinių tradicijų tąsą ir tautinės savimonės manifestaciją. Monografijoje “Lietuvių dramaturgijos raida” (1974) akcentuojama ne tik rūšinė ir žanrinė dramaturgijos specifika, bet ir žanro raidos paliudytas kultūrinio tautos bendrumo fenomenas. Kn. “Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija” (1977) tyrinėjimo objektas vadinamas šiuolaikinio nacionalizmo epu, o jo autorius pristatomas kaip “viens pačių giliausių tautinės mūsų savimonės reiškėjų”. “Etiudai apie Juozą Grušą” (1981), “Lietuvių egzodo dramaturgija 1940 – 1990” (1995) ir kituose darbuose į literatūros reiškinius žvelgiama panoramiškai, sintetiškai, jaučiant tradicijos perspektyvą. Buvo “Lietuvių literatūros istorijos” rusų k. vyr. redaktorius. Maskvoje išleistos jo apybraižos apie Mieželaitį ir Mykolaitį – Putiną . Rusų ir anglų k. išspausdinta panoraminė liet. literatūros apžvalga.

     Filologijos mokslo daktaras Jonas Lankutis rašė: “Pirmus literatūrinio darbo įgūdžius įgijau pokarinėje Klaipėdoje. Griuvėsiais užverstame mieste pradėjo eiti dienraštis “Raudonasis švyturys”. Apie jo redakciją ėmė telktis būrelis rašyti mėgstančių moksleivių, mokytojų instituto auklėtinių, žurnalistų, mieste atsidūrusių vyresnės kartos literatų. Tarp pastarųjų buvo žinomas poetas Butkų Juzė (mokytojų instituto dėstytojas), kadaise išgarsėjusio žurnalo “Keturi vėjai” bendradarbis – Salys Šemerys (suaugusiųjų gimnazijos direktorius), Klaipėdos teatre pradėjęs dirbti dramaturgas ir poetas Petras Gintalas…Kurį laiką kas savaitę redakcijoje vykdavo literatūrinės popietės, kuriose buvo svarstomi pradedančių autorių plunksnos bandymai, siūlomi referatai apie naujus to meto kūrinius…Įsikūrėme ir savotišką savo spaudos organą – “Literatūrinio pajūrio” reikalus. Ilgam įstrigo į sąmonę 1947 m. plačiai minėtas pirmosios lietuviškos knygos 400 metų jubiliejus”. (Rimavičius V.Jonas Lankutis – sūnus Gargždų ir Lietuvos. – 2001, p. 35 – 36).  “Raudonajame švyturyje” išspausdino savo pirmąsias pasakėčias “Vėjas ir malūnas”, “Saulė ir debesys”, “Vaikai ir senis” ir kt.

Mirė 1995 03 05 Vilniuje.

 

 

LAPĖ PETRAS (g. 1924)

 

 

 

Gimė 1924 08 31 Veiviržėnuose (Klaipėdos r.); inžinierius architektas. Mokėsi Klaipėdos  vakarinėje mokykloje, kuri buvo dabartinėje Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1956 m.  baigė Kauno politechnikos institutą. 1963-69 m. Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, 1965-81 m. Miestų statybos projektavimo instituto Klaipėdos filialo viršininkas, nuo 1981 m. Klaipėdos valgyklų, kavinių ir restoranų tresto architektas. Pagal P. Lapės projektus Klaipėdoje pastatyta : vasaros kavinė “Neringa”(1957), restoranas “Neptūnas” (1963), Jūrų muziejus ir akvariumas (1973, su kitais; LTSR valst. premija 1982), rekonstruotaviešbutis “Baltija”, “Žalgirio“ stadionas ir kt. pastatai, įrengta interjerų parduotuvėse, kavinėse, restoranuose ir kt. Už Klaipėdos Taikos prospekto visuomeninį prekybos centrą (1972) su kitais gavo TSRS MT premiją (1973). Yra įvairių projektų, idėjų, tarp kurių ir tilto per Kuršių marias, autorius. Architektas P. Lapė gerai atsimenąs ir prieškario, ir pokario Klaipėdą, pats pieštuku išvedžiojęs pagrindines miesto gyslas, yra tarsi gyvoji miesto legenda (Vakarų ekspr. 2001, kovo17, p.11 )

 

 

LEMANAS (LEHMANN) JOHANAS TEODORAS (1655-1722)

 Gimė 1655 12 25 Kretingalėje. 1673 m.  jis pradėjo aukštojo mokslo studijas Karaliaučiaus Albertinoje. Nuo 1696m.- Klaipėdos Laukininkų bažnyčios kunigas. Be  Klaipėdos lietuvių parapijos, J. T. Lemanas aptarnavo ir Karvaičių parapiją.

J. T. Lemanas buvo vienas tų dvasininkų, kuriems buvo pavesta peržiūrėti ir perredaguoti Lysijaus visai Mažajai Lietuvai skirtą Mažąjį katekizmą, kuris buvo išspausdintas 1722 m.

Mirė Johanas Teodoras Lemanas 1722 05 20 Klaipėdoje.

LEMANAS JONAS (LEHMANN  JOHANN) (1590-1664)

 Gimė 1590 m. Šverine (Vokietija); liet. raštijos veikėjas, ev. liuteronų kunigas. Kurį laiką dirbo precentoriumi Karaliaučiuje. 1624 m. perkeltas į Ventę, iš čia - į Klaipėdą, kur dirbo lietuvių ev. liuteronų kunigu iki mirties. Spėjama, kad kartu su kitais  buvo sudaręs liet. giesmynėlį, kurį atidavė D. Kleinui, tuomet rengusiam savo giesmyną. 1643m. parašė 16 eilučių liet . eilėraštį, skirtą kunigui Vilhelmui Martiniui bei jo žmonai vedybų proga.

J. Lemanas mirė 1664 m. Klaipėdoje.

 

LIUNEBURGAS ( LÜNEBURG) ABRAHAMAS DAVIDAS (1670-1743) 

Gimė 1670 08 05 Gumbinėje; raštijos darbuotojas, ev. liuteronų kunigas. Studijas baigė Karaliaučiaus universitete. Kurį laiką jis vertėsi valdišku darbu, vėliau gavo precentoriaus vietą Širvintoje, kur dirbo iki 1711 m. Nuo 1712 m . jis laukininkų Jokūbo bažnyčios Klaipėdoje diakonas. 1718 m. buvo paskirtas kunigu į Kintus, bet 1726 m. grįžo į Klaipėdą ir dirbo tarp vietos lietuvių evangelikų iki 1743 m..

A. D. Liuneburgas pasižymėjo kaip vienas gabesnių vertėjų į lietuvių kalbą. Buvo vienas iš  Lycijaus katekizmo taisytojų, 1727 m. išleisto Naujojo testamento vertėjų. 1730m. planuojant visos Biblijos vertimą į lietuvių kalbą, A.D. Liunebergui, vienam iš dešimties vertėjų, buvo pavesta išversti vieną jos dalį. Jis ir pats eiliavo giesmes. Dvi iš jų- “Aš bėdnas, aš didei griekingas” ir “Jėzau, pilnas meilės” buvo dedamos į lietuviškas Giesmių knygas.

Mirė Abrahamas Davidas Liuneburgas 1743 m. Klaipėdoje.

 

LOVYNAS KRISTIJONAS (1721-1783)

Gimė 1721 12 15 Bartėnuose (Maž. Lietuva); ev. kunigas, religinės literatūros darbuotojas. Baigęs Karaliaučiaus  universiteto Teologijos fakultetą, negavęs parapijos, mokytojavo įvairiose vietovėse, 1745 m.- Klaipėdoje. 1754, mirus J. Richteriui, buvo paskirtas kunigu į Klaipėdą,  1755 m. iškeltas į kitą parapiją, vėliau perkeltas į Joneikiškių parapiją. K. Lovynas pasižymėjo teologinės ir didaktinės literatūros vertimu į lietuvių kalbą  (išvertė D. Holco „Evangelišką malonės davadą (1768), Hasselbergo „Pamokinimą apie užauginimą vaikų“ (1782) , sueiliavo giesmių (dešimt jų įdėta į 1781 m. G. Ostermejerio ir septynios į 1806m. Ch. G. Milkės rinkinius) ir kt.

Mirė K. Lovynas  1783 02 03 Joneikiškiuose (Maž. Lietuva).

 

            

LUIZĖ, PRŪSIJOS KARALIENĖ (1776-1810)

 

 

Gimė 1776 m. Karaliaus Fridricho Vilhelmo III, valdžiusio Prūsiją 1776-1840 m., žmona. Luizė  buvo išsilavinusi gražuolė, veikli moteris, turėjo didelę šeimą. Napoleono užkariavimai, reiškę Prūsijos katastrofą, sužadino ir jos susidomėjimą politika. Kai Napoleono kariuomenė buvo užėmusi didžiąją Prūsijos dalį, Klaipėda buvo likęs vienintelis laisvas miestas šiaurės rytuose, į kurį iš Karaliaučiaus per Kuršių neriją karališkoji  šeima atvyko 1807 m. sausį ir prabuvo čia iki 1808 m. sausio mėn. Klaipėda tapo laikina Prūsijos karalių rezidencija.  Tuometinis Klaipėdos gyvenimas turėjo nemažai trūkumų,  dauguma miesto gyventojų gyveno skurdžiomis sąlygomis, trūko maisto produktų, buvo paplitęs elgetavimas. 1807 m. gruodžio mėn. rašytame laiške broliui karalienė Luizė rašė: ” Visi miršta iš bado ir nepriteklių”.  

 Tuometinė Klaipėda ir kultūrine prasme negalėjo daryti įspūdžio išsilavinusiai Luizei. Karalienei  Klaipėda priminė tas dienas, kai ji su vyru 1802 m. birželį čia pasveikino Rusijos imperatorių Aleksandrą I. Karališkoji pora apsigyveno pirklio F. L. Konsencijaus name, kuriame vėliau įsikūrė miesto rotušė (dabar Klaipėdos apskr. administracija).  Karališkoji  pora prisidėjo prie miesto tvarkymo bei gražinimo, rūpinosi vargšais. Jie  žavėjosi kraštovaizdžiu Olando kepurėje, jūra, karalienė su vaikais mėgo vaikščioti po Tauralaukio dvaro apylinkes. Vėliau ten buvo pasodintas vadinamasis karalienės Luizės ąžuolas ir pastatytas paminklėlis. Klaipėdoje praleisti  metai žymėjo ir reikšmingų reformų pradžią: čia buvo paskelbta apie valstiečių išvadavimą iš baudžiavos, vykdoma universitetų  reforma. Karalienė Luizė rėmė Prūsijai reikalingas reformas, ji tapo populiari “Prūsų Lietuvoje”. Gatvės, mokyklos buvo vadinamos jos vardu. 1860 m. Klaipėdoje Aukštesnioji miestiečių mokykla buvo paskelbta gimnazija- Stadtische Gymnasium zu Memel šiai mokyklai  buvo suteiktas karalienės Luizės vardas, Giruliuose poilsio namai neturtingiems vaikams. Ir išvykus karališkajai šeimai iš Klaipėdos, nenutrūko jos ryšiai su buvusiais šeimininkais – F. L. Konsencijus  padėkai gavo nutapytą karalienės Luizės portretą, kurio kopija vėliau kabojo beveik kiekvienuose Klaipėdos biurgerių namuose. Mieste ilgą laiką veikė Luizos vardo vaistinė.

  1999 liepos 30 d. Klaipėdoje  ant pastato (Danės g.17), buvo atidengtas bareljefas karalienei Luizei (aut. H. Hackė iš Berlyno).

        Mirė karalienė Luizė  būdama 34 m.-1810 m.  

 

          

LUKINSKAS  ROMUALDAS (1911 - 1964)

 

 

 Gimė 1911 07 16 Akmenėje (Biržų r.); prozininkas. 1926 – 28 m. mokėsi Panėvežio mokytojų seminarijoje. Kaune baigęs kooperatininkų kursus, nuo 1923 m. dirbo kooperacijos įstaigose.

 1946-50 m.  Klaipėdos  laikraščio “Raudonasis švyturys “ nuo 1953 m. – “Tarybų Lietuvos”, “Kauno tiesos”, “Tiesos”, “Švyturio”, “Šluotos” redakcijų darbuotojas. 1956 m. išleido apybraižų knygutes “Pirmieji metai” ir “Savosios žemės šeimininkės”, apsakymų ir apysakų knyga. “Mano draugai” (1958), “Gamtos klaida” (1964). Rankraščiais liko romanas iš kooperatininkų gyvenimo “Keliu iš Rodčelio”, rašytas 1937 – 42 m.. Kūryboje vyrauja lietuvių kolektyvizacijos, pokario “klasių kovos” temos. Jai būdinga ideologinis schematiškumas, stilius – apybraižiškas.

  Apie jo atsiradimą uostamiestyje ir darbo pradžią “Raudonojo švyturio” redakcijoje 1946 m. savo prisiminimuose  tuometinis laikraščio redaktorius J. Chlivickas rašė : ”Kažkas pranešė, kad Kretingoje kooperacijos sistemoje dirba gabus literatas, patyręs spaudos darbuotojas. Ilgai nelaukęs nuvykau į Kretingą …Susėdę prie taurelės kalbėjomės…Aptarėme būsimo “Raudonojo švyturio” priedo “Literatūrinis pajūris” leidimo galimybės, ir aš, nieko nelaukdamas, pasiūliau R. Lukinskui redakcijoje žemės ūkio skyriaus vedėjo vietą. R. Lukinsko veidas nušvito…Klaipėdos mieste ir laikraščio redakcijoje R. Lukinskas pasijuto tartum žuvis vandenyje ir greitai tapo ašimi, apie kurią sukosi visas “Raudonojo švyturio” gyvenimas…Jis aktyviai dalyvavo literatų būrelio veikloje, rašė apybraižas, apsakymus” (Pergalė, - 1981, Nr.7, p. 182 - 183). Kaip klaipėdiečių atstovas, 1948 m. rudenį R. Lukinskas dalyvavo Vilniuje vykusiame pirmajame respublikiniame jaunųjų rašytojų pasitarime, pasakė kalbą. Klaipėdoje R. Lukinskas dirbo iki 1949 m. pabaigos.

   Mirė 1964 09 04 Vilniuje.

 

 

MALINAUSKAS EDVARDAS (g. 1937)

 

 

Gimė 1937 05 24 Radviliškyje; dailininkas tapytojas. Nuo vaikystės gyvena Klaipėdoje. Mokėsi 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dab.-Vytauto Didžiojo gimnazija), 1963 m. baigė Vilniaus  dailės institutą (dab.-Dailės akademija). 1963-69 m.- Klaipėdos kombinato “Dailė” dailininkas, 1969-79 m. – Klaipėdos vaikų dailės mokyklos direktorius, vėliau mokytojas. E. Malinauskas nusipelnęs meno veikėjas, daugelio nacionalinių ir tarptautinių parodų dalyvis. Žymiausi kūriniai: “Kuršiai” (medis, bareljefas puošė buvusios “Aitvaro” parduotuvės pastato fasadą), “Jomarkas” (spalvotas gipsas) ; tapybos darbai : “Simonaitytė ir  jos literatūriniai veikėjai” (darbas puošia  Klaipėdos apskr. viešosios I. Simonaitytės bibliotekos holą), “Lemtinga banga”, “Saulė virš Baltijos” (LR Vyriausybės rūmuose), “Donelaitis tarp būrų “ (šis kūrinys puošia  Vytauto Didžiojo gimnazijos Kristijono Donelaičio muziejų) ir kt. Tačiau vienas iš labiausiai žinomų dailininko kūrybos barų – jo marinistiniai paveikslai. Tapytojo paveiksluose “Auksinis saulės takas”, “Balzgana jūra”, “Rausva  banga”, “Pakrantė po lietaus”ir kitose drobėse įamžinti unikalūs jūros vaizdai. “Baltijos jūra tapo mano kūrybos įkvėpėja. Jau daugelį metų stengiuosi išreikšti jos nuotaikas. Jūros aš nefotografuoju. Jūra nepozuoja. Ji vis keičiasi...Man svarbiausia  spalvomis kalbėti apie  Baltiją tokią, kokią aš ją matau, kokią aš ją jaučiu. Paveiksluose yra mano Baltijos jūra”,- sako tapytojas. ( Vokiečių žinios, 1998, lapkr., p.2).  Dailininko darbų įsigijo D. Britanijos, Vokietijos, Austrijos, Izraelio, JAV, Suomijos ir kt. šalių kolekcionieriai. 2006 m. E. Malinauskas pelnė Klaipėdos miesto Kultūros magistro vardą.

 

 

MALIŠAUSKAS JURGIS (g. 1928)

 

Gimė 1928 01 19 Telšiuose; M. Lietuvos tyrėjas, kraštotyrininkas, pedagogas, Mažosios Lietuvos enciklopedijos talkininkas. Humanitarinių mokslų daktaras (1969), ilgametis Klaipėdos universiteto docentas (nuo 1974 m.). 1944 m. su tėvais išvyko į Vokietiją. 1946 m. grįžo į Lietuvą. 1955 m. baigė Vilniaus universitetą ir įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Mokytojavo, dėstė lituanistines disciplinas Šiaulių ir Klaipėdos aukštosiose mokyklose, skaitė paskaitas: M. Lietuvos istorija ir kultūra, Lietuva ir Prūsija vokiečių literatūroje, M. Lietuvos XVIII a. literatūra. Su Klaipėdos studentais važinėjo į Karaliaučiaus krašto istorijos vietas. 1977 m. su studentais ėmė rinkti Klaipėdos krašto senųjų antkapių įrašus, aprašinėti kapinių būklę. Klaipėdos universiteto Baltistikos centre sukaupta daugiau kaip 600 tokių įrašų, jie pradėti kataloguoti. J. Mališauskas su A. Juška ir V. Pupšiu parašė knygą apie M. Lietuvą aukštesniųjų klasių moksleiviams „Lietuvininkų žemė“ (1994). Moksliniuose leidiniuose ir periodikoje paskelbė daugiau kaip 70 str. apie M. Lietuvos istoriją, kultūrą ir literatūrą. Mokslinėse konferencijose Lietuvoje, Lenkijoje bei Vokietijoje skaitė pranešimus M. Lietuvos kraštotyros ir literatūros klausimais. 2005 m. dr. J. Mališauskui įteikta Ievos Simonaitytės literatūrinė premija už 2004 m. išleistą straipsnių rinktinę „Vėjas iš Aistmarių“.

 

 

MARCINKUS JUOZAS  (1928-2004)

 

 

 

Gimė  1928 11 22 Klibaliuose (Kelmės r.); gamybininkas, rašytojas, leidėjas. Vaikystėje neteko regėjimo. 1947 m. pradėjo mokytis Kauno aklųjų mokykloje, jos nebaigęs, pradėjo dirbti. Vėliau baigė Kauno IV darbo jaunimo mokyklą,  neakivaizdžiai Šiaulių  pedagoginį institutą.

1959 m. J. Marcinkus buvo paskirtas Lietuvos Aklųjų ir silpnaregių draugijos Klaipėdos gamybinio mokymo kombinato (dabar-Klaipėdos įmonė “Regseda”) direktoriumi ir dirbo juo iki 1982 m. Jo rūpesčiu buvo pastatyta nauja įmonė, aklųjų mikrorajonas, aklieji ir silpnaregiai buriami darbinei veiklai.  Jis nuolat rūpinosi aklųjų švietimu, reabilitacija, integracija į pilnavertį gyvenimą. J. Marcinkus buvo LASS suvažiavimų delegatas, 1979 m. jam suteiktas LASS garbės nario vardas. J. Marcinkus  buvo  neeilinė meniškos prigimties asmenybė. Išleistos kelios jo įdainuotos plokšteles. Jis parašė ir išleido per 20 publicistikos ir grožinės literatūros knygų vaikams ir suaugusiems: “Tą vasarą” ,“Širdies kaitra” (1986),  “Menu juos” (1998), “Neregių ir silpnai matančių orientavimasis gamybinėje ir gyvenamojoje aplinkoje” (2000), “Nedylantys gyvenimo slenksčiai”, “Nulingavę metai” (2001), “Ne visi išeina” ( 2002)” , “Adomo sūnus” (2003) ir kt. 1989 m. J. Marcinkus įkūrė Žemaitijos rašytojų bendriją ir buvo jos pirmininkas, leido bendrijos narių knygas, organizavo susitikimus su skaitytojais. 1990 m. įsteigė privačią leidyklą “Eldija”, kurioje buvo išleista grožinio, istorinio, religinio turinio leidinių, klaipėdiečių rašytojų knygų., kaip leidėjas dalyvavo tarptautinėse mugėse. 1991 m. priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. 1993 m. už apsakymų rinkinį vaikams “Juodieji gandrai” apdovanotas I. Simonaitytės literatūrine premija. 1996 m. už aktyvią gamybinę, literatūrinę ir visuomeninę veiklą apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medaliu.

 Mirė J. Marcinkus 2004 05 17  Klaipėdoje.

 

 

MARTINKUS PRANAS ( g. 1926)

 Gimė 1926 12 20 Dvarviečiuose (Tauragės raj.);  žurnalistas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. 1946 m. baigė Tauragės gimnaziją, 1949-1957 m. studijavo VPI Lietuvių k. ir lit. fakultete,  1964 m.  neakivaizdiniu būdu baigė žurnalistiką VU.  Nuo 1945 m. iki 1956 m. mokytojavo Tauragės, Jurbarko raj., Pagėgių  mokyklose, 1950-1951 m.  dirbo  Klaipėdos srities švietimo skyriaus mokyklų inspektoriumi. Nuo1956 m. dirbo atsakinguoju sekretoriumi Skaudvilės raj. laikraštyje, 1960-1966 m.- Tauragės tarprajoninio laikraščio žemės ūkio skyriaus vedėjas.   Atvykęs į Klaipėdą P. Martinkus  1966-1970 m.  dirbo laikraščio „Lietuvos žvejys“ ats.sekretoriumi,  nuo 1970 m.- „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos ilgametis darbuotojas. Čia su bendraminčiais įsteigė literatų puslapį „Gintaro lašai“, sukūrė dešimtis feljetonų, parašė straipsnių meno, kultūros temomis,  gamtosaugos klausimais. Buvo „Eldijos“ leidyklos literatūrinis redaktorius. 1988 m. parengė ir išleido  turistų vadovą „Klaipėda“.

Mirė 2007 m.

 

 

      MAŠIOTAITĖ – URBŠIENĖ MARIJA (1985 - 1959)

 

 

          Gimė 1895 06 23 Rygoje; memuaristė, bibliografė, istorikė. 1913 – 15 m. studijavo Maskvoje Aukštuosiuose moterų kursuose. Dirbo Lietuvos atstovybėse Berlyne, Maskvoje, Paryžiuje. Parengė Lituanicos vakarų Europos kalbomis 1900 – 32 m. bibliografiją, paskelbė studijas apie Lietuvos mokyklas, spaudą I pasaulinio karo metu. 1940  m. kartu su vyru J. Urbšiu ištremta Rusijon, 1941 – 54 m. kalinta Gorkio ir Ivanovo kalėjimuose, grįžo 1956 m.. Kalėdama parašė atsiminimus “Prie žibalinės lempos” (išsp.1982, kupiūruota), “Atdaras langas” (išsp. 1996). Paprasto, konkretaus, informatyvaus žodžio maniera, perimta iš tėvo P. Mašioto, atkūrė Lietuvos dvarelių buities koloritą ir Rygos kultūrinės veiklos panoramą, išryškino pirmosios lietuvių inteligentijos kartos formavimąsi. Reljefiškai matydama aplinkos daiktus ir žmonių veidus, imli gamtos ir kultūros įspūdžiams, koncentravo pasakojimą apie gimtųjų namų židinį, iškilią tėvo figūrą, jaunos mergaitės brendimo istoriją gerumo ir harmonijos pasaulyje, kuris atrodė įstabus kalėjimo kameroje.

 Apie savo gyvenimą Klaipėdoje Marija Mašiotaitė-Urbšienė knygoje “Prisiminimai: Prie žibalinės lempos. Atdaras langas” (V., 1996) be kita ko rašo: “Lietuvių gimnazija, kurios direktoriumi buvo tėvas [Pranas Mašiotas], veikė pakaitomis vienuose rūmuose su klaipėdiške mokytojų seminarija. Tie neogotikos stiliaus rūmai stovėjo prie pat stoties, didelėje, tada tuščioje, aikštėje, kurią kirto mažas elektrinis tramvajus…Klaipėda, kuri 1923 metais darė mažo nuošalaus vokiško miestelio įspūdį, grįžusi prie Lietuvos gerokai išsiplėtė. Įsteigta “Maisto” įmonė su dideliais šaldytuvais, pasatyti ištisi kvartalai naujų namų, naujos gatvės. Uostas buvo išplėstas ir pagilintas, kad galėtų įplaukti dideli laivai” (p. 188). Autorė prisimena tėvo bendravimą su to meto valdžios atstovais, santykius su lietuvininkais, poilsio valandas. M. Urbšienė yra išleidusi knygą “Klaipėdos krašto istorijos paraštėje” (1934), kurioje yra ir “Klaipėdos krašto bibliografija“ (1900 - 1932).

Mirė M. Urbšienė Kaune 1959 03 02. 

 

 

MAŠIOTAS PRANAS (1863- 1940)

 

 

 Gimė 1963 12 19 Pūstelninkuose (Vilkaviškio raj.) ; prozininkas, vertėjas, pedagogas.  Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, 1887 m.  baigė Maskvos universiteto Matematikos fakultetą. 1889 m. apsigyveno Rygoje,  mokytojavo. I pasaulinio karo metu Voroneže buvo lietuvių  berniukų ir mergaičių gimnazijų direktorius. Nepriklausomoje Lietuvoje 1919 –1923 m. - Švietimo viceministras, 1924-29 m.-Klaipėdos gimnazijos direktorius. Visas P. Mašioto gyvenimas buvo pašvęstas savo tautos kultūriniam atgimimui,  tautinės mokyklos kūrimui. Jis pelnytai laikomas lietuvių vaikų literatūros tėvu. Rūpindamasis jaunosios kartos ugdymu, P. Mašiotas  parašė mokslo populiarinimo knygų (“Apie žemės vidurius”),  “Pasakos - nepasakos”,  “Mokslo pasakos”, “Kaip žmogus žemėje įsigalėjo” ir kt.),  sukūrė pasakų “Mano dovanėlė”, “Kiškiai”, “Senio pasakos”, “Augalų pasakos” ir kt.), grožinių ir dokumentinių apysakų (”Ir aš mažas buvau”,” Nepaprastos atostogos”, “ Gimnaziją atsiminus”,” Kai knygas draudė” ir kt.) , parengė vadovėlių , mokymo priemonių, paskelbė straipsnių “, išvertė užsienio rašytojų knygų (D. Svifto "Guliverio kelionės", D. Defo "Robinzonas Kruzas", H. Velso "Pirmieji žmonės mėnulyje" ir kt.).

Į Klaipėdą P. Mašiotas atvyko 1924 m. pavasarį kviečiamas krašto Direktorijos užimti Lietuvių gimnazijos direktoriaus vietą. Perėmęs lietuviškos gimnazijos vairą į savo rankas, P. Mašiotas čia sėkmingai dirbo iki 1929 m. administratoriaus ir pedagogo darbą. Atvykęs kaip gerai žinomas pedagogas ir vaikų literatūros rašytojas,  P. Mašiotas  gimnazijoje turėjo didelį autoritetą.  Iš pradžių čia jis dėstė matematiką, kurį laiką ir lietuvių kalbą.   Jo vadovaujama Lietuvių gimnazija išaugo ir sustiprėjo: padidėjo mokinių skaičius, buvo pradėti projektuoti nauji lietuvių gimnazijos rūmai. Be pedagoginės veiklos P. Mašiotas Klaipėdoje dalyvavo ir kultūriniame gyvenime, glaudžiai bendradarbiavo su  klaipėdiečiais šviesuoliais – M. Šlaža, E. Simaičiu, J. Purvinu, kraštotyrininku P. Tarasenka ir kitais, jo butas Liepų alėjoje buvo tapęs inteligentų susibūrimo vieta. Vėliau Mašiotai apsigyveno Kanto gatvėje. Klaipėdos gyvenamuoju laikotarpiu buvo išleista 15  P. Mašioto išverstų  knygų, du vadovėliai, kai kurios jų išspausdintos Klaipėdoje, tarp jų ir jo paties parašyta knygutė “Pajūriais pamariais” (1930), kurioje daug vietos užima Klaipėdos ir Kuršių Nerijos vaizdai. 1929 m. palikęs Klaipėdą, P. Mašiotas apsigyveno Kaune. 1997 m. jauniausiai Klaipėdos miesto vidurinei mokyklai suteiktas P. Mašioto vardas.

Mirė P. Mašiotas 1940 09 14 Kaune.

 

 

 

MERKYS ANTANAS (1887-1955)

 

 

 

        Gimė 1887 02 01. Bajorų kaime (Kupiškio r.) ; Lietuvos valstybės ir politikos veikėjas. Studijavo teisę Tartu universitete, 1916 m. baigė Kijevo universiteto teisės fakultetą. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo Rusijos armijos karininkas.  Sugrįžęs į Lietuvą, 1919 m.  A. Merkys įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir buvo paskirtas Krašto apsaugos ministerijos Juridinio skyriaus vedėju. 1919 ir 1926-27m. buvo Lietuvos krašto apsaugos ministras. Pasitraukęs iš ministro pareigų, išėjo į atsargą .1927-1939 m. laikotarpiu dirbo Klaipėdos krašto gubernatorium, Kauno burmistru, užėmė kitas atsakingas pareigas.1939 11 21-1940 06 17 vadovavo Ministrų kabinetui, o 1940 m.  birželį prezidentui A. Smetonai palikus Lietuvą , trumpai ėjo prezidento pareigas. Buvo Lietuvių tautininkų sąjungos narys.

 1940 m. sovietinė valdžia suėmė, ištrėmė į Saratovo sritį.

A. Merkys Klaipėdos krašto gubernatoriumi buvo paskirtas 1927 m rugpjūčio mėn., tačiau, kaip ir kitų gubernatorių, taip ir jo nuoširdžios pastangos sudaryti sąlygas bendram gyventojų (lietuvių ir vokiečių) gyvenimo gerbūviui pagerinti, sutiko didelį pasipriešinimą. Jo sudaryta Direktorija lyg ir apramino kurį laiką tautinius nesutarimus, tačiau truko tai neilgai.Vokietininkai uoliai griebėsi germanizacinės politikos, ypač per mokyklas, kur buvo niekinama lietuvių kalba. 1931 m. sausio mėn. Gubernatorius A. Merkys sudarė naują Direktoriją, tačiau ir ši buvo akla seimelio daugumos (vokiečių) norų vykdytoja. Esant tokiai padėčiai,  1932 m gegužės mėn. po nelengvo ir įtempto penkerių metų darbo A. Merkys atsistatydino iš krašto gubernatoriuas pareigų. Pagerbiant  Jo atminimą, 1991 m. prie buv. Klaipėdos krašto gubernatūros- Liepų g.10 - buvo atidengta atminimo lenta, kad čia 1927-1932 m. gubernatoriumi dirbo Antanas Merkys.

      Mirė A. Merkys 1955 03 05 Melekuose (Vladimiro sr.)

 

 

MIDVIKIS REGIMANTAS ( g. 1947)

Gimė 1947 01 05 Eidintuose (Tauragės raj.); skulptorius. 1964 m. baigė Tauragės vidurinę mokyklą. 1971 m. baigė Lietuvos valst. dailės institutą. Dirbo Telšių taikomosios dailės technikume. Nuo 1975 m. – Klaipėdoje. 1975-1979 m.- Klaipėdos  „Dailės“ kombinato dailininkas. Sukūrė dekoratyvinių skulptūrų („Bėgikai“, „Sudužimas“, „Žemė kėlė“ ir kt.), portretų ( „Birutė“ ir kt.) , kamerinių skulptūrų ( „Žeme, nepalik mūsų“), smulkiosios skulptūros kūrinių, paminklų projektų. R. Midvikio skulptūrų yra Klaipėdos skulptūrų parke, pagal jo projektą 1990 m. Smiltynės kapinaitėse    atidengtas  paminklas pirmajam lietuvių kapitonui L. Stulpinui (arch. A. Skiezgelas), 1993 m. Lenkimuose  pastatytas paminklas S. Daukantui. 1994 m. R. Midvikis kartu su kitais už Rainių kančios koplyčios memorialo sukūrimą tapo Lietuvos nacionalinės premijos laureatu. 1997 m. rugsėjo 1-ąją Klaipėdoje Lietuvininkų aikštėje pastatytas skulptoriaus paminklas Pirmosios lietuviškos knygos autoriui Martynui Mažvydui  (arch. V. Mazurkevičius), 2003 m. Vilniuje paminkas karaliui Mindaugui  (arch. A. Nasvytis, R. Krištapavičius, I.Alistrataitė).

 

 

 

MIKULSKIS ALFONSAS (1909 -1983)

 

 

Gimė 1909 0914 Daglienuose (Panėvežio r.); choro dirigentas, kompozitorius, violončelininkas.  Baigęs Joniškėlio vidurinę mokyklą, 1926 – 30 m. mokėsi Klaipėdos muzikos konservatorijoje, 1930 – 37 m.- Kauno konservatorijoje. Kaune A. Mikulskis grojo Kauno radiofono ir Valstybės operos simfoniniuose orkestruose, subūrė vyrų chorą “Nemunas”. 1931 m. apsigyveno Klaipėdoje ir čia aktyviai įsijungė į krašto muzikinį gyvenimą. Nuo 1932 m. jis buvo Klaipėdos krašto Giedotojų Draugijų Sąjungos vadovas, jos mišraus bei vyrų choro vadovas. Su mišriu choru jis kasmet rengė dainų šventes Juodkrantėje, Rambyne, buvo pagrindinis 1933 m. ir 1938 m. Klaipėdos krašto lietuvių dainų švenčių organizatorius bei vyriausiasis dirigentas. 1935-39 m. A. Mikulskis vadovavo Klaipėdos Giedotojų Draugijos – Šaulių XX rinktinės vyrų chorui,  Klaipėdos Prekybos instituto vyrų chorui, kartu dėstė  Klaipėdos muzikos mokykloje,  prisidėjo organizuojant  Klaipėdos simfoninį orkestrą. 1938-39 m.  jis buvo muzikos dalykų dėstytojas Klaipėdos pedagoginiame institute, vadovavo instituto studentų chorui, su juo koncertavo kituose Lietuvos miestuose. 1939 m.  pasikeitus politinei situacijai Klaipėdos krašte, A. Mikulskis išvyko į  Panevėžį, vėliau į Vilnių, kur  dirbo Vilniaus filharmonijos liaudies ansamblio dirigentu, chorų vadovu ir kt.  1944 m. išvyko į Austriją , 1949 m. kartu su jo vadovaujamu M. K.Čiurlionio ansambliu - į  JAV. A. Mikulskis visur aktyviai darbavosi kultūros-muzikos veikloje. Yra sukūręs dainų chorams, kūrinių kanklėms, simfoniniam orkestrui, giesmių, suharmonizavęs lietuvių liaudies dainų, rašė straipsnius muzikos klausimais.

    Mirė A. Mikulskis  1983 10 14 Clevelande, 1994 m.  perlaidotas Vilniuje.